Įrašai

Sukilimo pradžia ir vadai

2013 03 08

Į parodos pradžią

Dar prieš baudžiavos panaikinimą Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, prasidėjęs politinis judėjimas, siekęs nacionalinio išsivadavimo ir socialinio teisingumo, nenuslūgo ir po oficialaus baudžiavos panaikinimo.

Po 1861 m. vasario mėnesio manifestacijų Varšuvoje religinio ir politinio pobūdžio manifestacijos bei demonstracijos prasidėjo ir Lietuvoje. Liepos 31 d. tokia manifestacija įvyko Kaune. Miestuose šis judėjimas, o drauge ir valstiečių bruzdėjimai, ypač sustiprėjo 1862 m. ir vyko iki pat sukilimo pradžios.

1862 m. gruodžio – 1863 m. sausio mėnesiais prasidėjo anksčiau nepastebėtas reiškinys – imamų į rekrutus valstiečių 1863 m. sukilimo manifestas lenkų k. priešinimasis ginklu.

Siekiant išsivaduoti iš rusų priespaudos Lenkijoje ir Lietuvoje susiformavo dvi visuomeninės politinės jėgos: baltieji ir raudonieji.

Baltieji – tai daugiausia dvarininkų ir stambių pramonininkų bei kitų turtingų žmonių partija, pasisakanti prieš revoliucinę kovą. Jų tikslas buvo derybomis su caro valdžia, tikintis iš jos nuolaidų aktualiausiais krašto gyvenimo klausimais, siekti Abiejų Tautų Respublikos (LDK ir Lenkijos karalystės) atkūrimo su 1772 m. sienomis. Stambūs žemvaldžiai nenorėjo remtis valstiečių judėjimu, kairiųjų siūloma agrarinė reforma juos gąsdino, tačiau ir jie norėjo išsivaduoti iš carizmo jungo. Baltieji tikėjosi sukilimą laimėti su Vakarų valstybių pagalba, siekė formuoti visuomenės nuomonę užsienyje. Jie nepritarė ginkluoto sukilimo idėjai. Lietuvoje baltųjų požiūris į ginkluotą kovą svyravo. 1863 m. pradžioje jie rengėsi būti tik įvykių stebėtojais, tačiau vėliau kai kurie jų pritarė ginkluotai kovai.

Vadinamieji „raudonieji“ buvo labiau nusiteikę imtis ginklo dėl savojo tikslo.  Jie siekė atkurti tą pačią Abiejų Tautų Respubliką, tik skyrėsi priemonės. Daugiausia kilę iš inteligentijos, smulkiųjų bajorų, besimokantis jaunimas ir tarnautojai, amatininkai sukilimo metus siekė ir socialinių reformų, pasisakė už pilietinių teisių bei žemės nuosavybės suteikimą valstiečiams. 

1862 m. spalio mėnesį Vilniuje buvo įkurtas Lietuvos provincijos komitetas, kuriam priklausė Z. Čechovičius, K. Kalinauskas, J. Koziela, E. Veryha, B. Dluskis.

Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir yra vadinamas Sausio sukilimu. Laikinosios tautinės vyriausybės manifestas skelbė nacionalinio valstybingumo atkūrimą, luomų teisių sulyginimą, perdavimą valstiečiams jų naudojamos žemės, feodalinių prievolių panaikinimą. Lietuvoje vasario 1d. analogišką manifestą paskelbė raudonieji. Vasario 2 d. įvyko pirmas ginkluotas sukilėlių susidūrimas su rusų kareiviais dabartinėje Lietuvos teritorijoje ties Čysta Būda (Marijampolės sav.).

Sukilimo Lietuvoje vadai:
  jokūbas geištoras
Jokūbas Geištoras, 1827-1897), 1863 m. sukilimo dalyvis.
Nuo 1862 - vienas iš baltųjų grupuotės vadovų. 1863 tapo
Lietuvos provincijų valdymo skyriaus pirmininku.
Tais pačiais metais suimtas, 1865-72 gyveno tremtyje Sibire.
1872 grįžo į Suvalkus, 1873 apsigyveno Varšuvoje.
Parašė atsiminimų knygą.  

antanas mackevičius
Antanas Mackevičius (1828- 1863).
Kunigas, sukilimo vadas,
pirmasis iškėlęs sukilimo vėliavą.
Kilęs iš mažažemių bajorų. Mokėsi Kijevo universitete
ir Varnių kunigų seminarijoje. 
 
Konstantinas Kalinauskas 1838-1864  vienas 1863 m. sukilimo vadų kilęs iš bežemių bajorų. baigęs teisės mokslus Peterburgo universitete buvo vienas Lietuvos judėjimo komiteto organizatorių ir vadovų
 
Konstantinas Kalinauskas 1838-1864 vienas
1863 m. sukilimo vadų. Kilęs iš bežemių bajorų. Baigęs teisės
mokslus Peterburgo universitete buvo vienas Lietuvos
judėjimo komiteto organizatorių ir vadovų. 

 Liudvikas Narbutas 18311863  istoriko Teodoro Narbuto sūnus vienas pirmųjų sukilimo organizatorių Vilniaus gubernijoje.
Liudvikas Narbutas (1831 - 1863) vienas pirmųjų sukilėlių vadų. 

Sukilimo vadai ir žinomesni sukilėliai Panevėžio krašte

Eliziejus Liutkevičius

Adomas Bitė

Kristofas Gruževskis

Romanas Švoinickis

Julius Anisevičius