Įrašai

A. Aleksandravičius. 1863 m. sukilimas ir lietuvių nacionalinio judėjimo politinė programa

2013 03 07

Į parodos pradžią

Aleksandravičius, Egidijus. Politiniai lietuvių siekiai 1863-1914 m. // XIX amžiaus profiliai. - Vilnius: Lietuvos rašyt. s-gos l-kla, 1993. - P. 133-148.


Per 125 metus, praėjusius po sukilimo, specialioji literatūra, įvairiomis kalbomis pasakojanti apie 1863 metų įvykius, pasiekė keturženklį skaičių. Vien lenkų istorikai paskyrė XIX a. vidurio kovoms daugiau kaip tūkstantį straipsnių, didesnės apimties studijų ir daugiatomių veikalų. Toli pažengė ir šaltinių publikavimas, kuris yra būtinas, norint išvalyti iš istorijos šiurkščius iškraipymus, politinį tendencingumą ir nutylėjimus. Šaltinių publikavimas - lemiamoji istorijos kaip mokslo sąlyga, savaip apsauganti prieš amžius mirusius, sustingusius, jau nebegalinčius keistis, deformuotis įvykius nuo pernelyg didelio modernizavimo, į kurį iš dalies veda vienos ar kitos palikuonių kartos teisė interpretuoti praeitį, kuri kartais tiesiog neleidžia praėjusios epochos žmonėms patiems kalbėti apie savo nuotykius taip, kaip jie patys matė, suprato, aiškino, įtikinėjo kitus, šaltinių publikavimas, jei jis doras ir sąžiningas, bent truputį sulygina aprašomosios epochos herojų ir juos tyrinėjančiųjų teises.

Ėjimas link šios idealiai konstruojamos pusiausvyros sukilimo istoriografijoje yra akivaizdus. Pradinis šios istoriografijos etapas, prasidėjęs kone kartu su pirmaisiais ginkluotais susirėmimais, ypatingas tuo, kad studijų autoriai buvo kai kurie tiesioginiai sukilimo arba jo slopinimo dalyviai, istorijos mokslo arenoje pratęsę pamiškėse pasibaigusią kovą.

Tai pasakytina tiek apie reakcinių rusų istorikų, tiek apie lenkų ir lietuvių sukilėlių, pasitraukusių į Vakarų Europą, darbus: ir vienų, ir kitų pastangų vaisiai panašėjo į atsiminimus, negalinčius, o dažnai ir nesistengiančius, ištrūkti iš atviro subjektyvumo nelaisvės, šis subjektyvumas, savaime aišku, lietė ir šaltinius, kuriais remiantis buvo rašoma, ir tyrimo metodus. Tad tas panašumas risai netinka konkuruojančių istoriografijos krypčių socialiniam ir ideologiniam pažangumui nustatyti. Ir dar vienas esminis dalytas, pareinantis nuo pačių istorinio tyrimo sąlygų. Oficialioji rusų storikų grupė, spręsdama apie „lenkų maištą" iš valdžios įstaigų ir tardymo komisijų popieriuose išlikusių faktų, vieningai juodino sukilėlius, o emigracijoje dirbusius istorikus varžė ta aplinky bė, jog apie konspiracinę veiklą, ginkluotą priešinimąsi caro valdžiai teko rašyti tada, kai Rusijoje gyveno tiesioginiai tų įvykių dalyviai (bent iki amnestijos), taip ir nedemaskuoti tardymo metu.

Kita vertus, būtent pastarojoje istoriografijos kryptyje išryškėjo skirtingi sukilimo organizatorių siekimai: tiek socialiniai-ekonominiai, tiek politiniai - tautiniai. Lietuvių spaudoje, ypač po 1905-1907 m. revoliucijos, dominavo (su retomis išimtimis) tam tikras abejingumas „lenkmečiui“, kartais virstąs tiesiogine neapykanta sukilimui, kaip lenkų politinių siekimų vaisiui. Tiesa, nebuvo galima paneigti lietuvių nacionalinio judėjimo dalyvių dalyvavimo sukilėlių būriuose, bet kai kurių lietuvių veikėjų tekstuose jie pasidarė lyg ir pablūdėliai, geriausiu atveju verti gailesčio, bet jokiu būdu ne pritarimo. Žodžiu, šie lietuvių istorikai kone tiesiogiai perėmė rusų istoriografijos XIX a. antrosios pusės pagrindinius postulatus, esą sukilimo pobūdis buvęs dvarininkiškas ir išimtinai lenkiškas. Lenkų-lietuvių tarpusavio rietenų atmosferoje atsiribojimas nuo lenkų politinės bei kultūrinės įtakos buvo toks akivaizdus, kad atsisakyta savais pripažinti tuos bendrų su lenkais kovų dalyvius, gyvenusius visiškai kitokioje socialinėje ir politinėje aplinkoje. Ir kas svarbiausia (istorijos ironija!) atsiribodami nuo „lenkmečio“, lietuvių istorikai savais, nors ir negatyviais, argumentais grindė ir rėmė didžialenkiškas pretenzijas įžiūrėti XIX a. anticariniame judėjime išimtinai lenkiškas tendencijas.

Iš panašių pozicijų žvelgiant, tarpukario Lietuvoje radosi ir tokių veikalų, kurie M. Muravjovą buvo linkę vadinti kone Lietuvos vaduotoju nuo lenkų (P. Šležas. Muravjovo veikimas Lietuvoje 1863-1865 m. - K., 1933). Vis dėlto kai kurie to meto tyrinėtojaii tuo pat metu pažymėjo, kad, nepaisant tiesioginio caro administracijos siekimo įvairiais draudimais redukuoti lenkų kultūros įtaką Lietuvoje, XIX a. antroje pusėje polonizacijos procesas katastrofiškai stiprėjo. Didžiausias perversmas 1863 m. sukilimo istorijos tyrinėjime įvyko pokario metais, kai istorikams tapo prieinami beveik visi svarbiausi archyvinių dokumentų rinkiniai, esantys Rusijoje bei Lenkijoje. Istorikai galėjo pasiremti daug rimteniais argumentais, aiškindami sukilimo ir lietuvių liaudies išsivaduojamosios kovos sąsajas. Priešingai negu ankstesnėje lietuvių, rusų bei lenkų istoriografijoje dabar imta aiškinti valstietijos vaidmenį sukilime, konstatuotas aktyvus atskirų regionų (ypač Žemaitijos) valstiečių  įsijungimas į partizanų būrius.

Tačiau neišvengta ir perlenkimo į kitą pusę. Užmirštant Lietuvos socialinės-ekonominės plėtotės lygio skirtumą nuo Lenkijos, imta didžiausio pažangumo rodikliu laikyti sukilime dalyvavusių valstiečių procentą nuo bendro kovotojų skaičiaus. (Tiesa, jis buvo ir yra sunkiai nustatomas.) Iš to buvo daroma skubota išvada, kad sukilimas Lietuvoje (ypač Žemaitijoje) buvęs pažangesnis negu Lenkijoje, nes tarp lietuvių sukilėlių didesnis buvo valstiečių procentas. Bet juk Lenkijoje kapitalizmo plėtotė buvo spartesnė ir socialinė struktūra pažangesnė, ne tokia archaiška: ten buržuazija, amatininkai, inteligentija buvo daugiau išsilaisvinę iš feodalinės diduomenės ir dvarininkijos ideologinių pančių ir įstengė savarankiškai kelti buržuazinės demokratinės revoliucijos lozungus. Todėl bandymas laikyti Lietuvos sukilimą išimtinai valstietišku judėjimu (L. Bičkauskas-Gentvila. 1863 m. sukilimas Lietuvoje. - V., 1958) vargu ar gali būti vienareikšmišku socialinio pažangumo įrodymu. Tuo labiau tai pasakytina apie politinius sukilimo siekimus ir viltis.

Nors 1863 m. buvo aiškūs prieštaravimai tarp liberalinio-dvarininkinio (baltųjų sparno ir revoliucinio demokratinio (raudonųjų) sparno programų, bet vis dėlto sukilimas prasidėjo vienu manifestu, deklaruojančiu siekimus, bent laikinai priimtinus visiems sukilimo dalyviams. Abi grupuotės savų planų tuo metu neatsisakė, bet jų detalizavimas ir galutinis sprendimas buvo atidėtas po tikėtinos pergalės. Todėl akcentuojant prieštaringiausius atskirų sluoksnių, luomų, grupių ir krypčių tikslus, negalima pamiršti, jog visa ši marga masė buvo vieno sukilimo jėga. Priešingu atveju istoriografija pateikia neįtikėtinų išvadų.

Štai vertinant Lietuvos „baltųjų“ ir „raudonųjų“ partijų siekimus, neretai buvo peršama išvada, jog pirmieji - dvarininkijos atstovai, siekę atstatyti Lenkijos-Lietuvos valstybę su 1772 m. sienomis, o antrieji - ypač kairieji „raudonųjų“ lyderiai - raginę kovoti dėl žemės ir laisvės (t. y. politinės programos neturėję). Atskirai paėmus, tai gal ir priimtinos išvados, bet ar korektiška statyti priešpriešiais vienų politinius, o kitų socialinius siekimus? Gal geriau lyginti socialinius programų reikalavimus su socialiniais, o politinius su politiniais? Net jei „balteji“ socialinį klausimą laikė antraeiliu, tai ar būtinai „raudonieji“ turėjo ignoruoti politinius sukilimo tikslus? Negi K. Kalinauskas, A. Mackevičius, B. Dluskis ir kiti „raudonieji“ Lietuvos sukilimo vadai bent nerašytuose planuose nesvarstė, už kokią Lietuvą kovoja, koks jos valstybinio suverenumo istorinis kelias ir perspektyvos?

Štai šioje vietoje galima imti ieškoti sukilimo ir menkai tyrinėtos lietuvių tautinio atgimimo pradinio etapo politinės programos sąsajų. Čia gali kilti klausimas, ar apskritai dabar mes galime kalbėti apie nacionalinio judėjimo programą kaip tokią. Juk judėjimas - tai ganėtinai objektyvus, ne visad nuo sąmoningų pastangų ir programinio valdymo priklausantis reiškinys. Tai ne partija, privalanti formuluoti savo programinius siekimus - priešingu atveju jos paprasčiausiai nėra. Net primenant, kad klausimas nėra kiek plačiau tirtas, galima teigti, jog apie tokią lietuvių nacionalinio judėjimo programą (ypač politinę) tenka spręsti tik iš netiesioginių duomenų. Tokia programa XIX a. viduryje nebuvo surašyta, bet jos buvimą liudija įvairi to meto spauda, archyvuose saugoma korespondencija, galiausiai pastaruoju metu ryšium su mūsų istorijos „baltųjų dėmių“ spalvinimu pasirodžiuosiose publikacijose kartojami M. Akelaičio - vieno iš lietuvių nacionalinio judėjimo aktyvistų ir 1863 m. sukilimo organizatorių - „Aušroje“ išspausdinti žodžiai „Lietuva lietuviams!“ Nesunku pastebėti, jog šis šūkis tarsi nesulaukė savo plėtotės vėlesniuose nelegaliosios lietuvių spaudos puslapiuose. (Beje, jis plačiau nekomentuotas ir tame M. Akelaičio rašinyje.) Panašūs žodžiai spaudoje pasirodys dar vėliau. Bet juk tie žodžiai - tartum M. Akelaičio politinis testamentas. Jie parašyti treji metai prieš mirtį autoriaus, kuris taip ir liko nesuprastas. M. Akelaičio pavyzdys liudija, jog nebuvo tie siekimai svetimi ir prieš dvidešimt metų, tai yra sukilimo metais. Jo žodžiai - tai greičiau informacija apie praeitį, kurios prasmė nebuvo iki galo suvokta. Kita vertus, M. Akelaitis buvo tartum jungiamoji grandis tarp S. Daukanto, pradinio lietuvių tautinio atgimimo etapo ideologo, bendražygių kartos ir „Aušros“ laikų lietuvių inteligentijos. Jo plunksnai priklauso šeštojo dešimtmečio pabaigoje pagarsėjęs raginimas ir parengiamieji darbai spausdinti „liaudies biblioteką“, jo pavardė M. Valančiaus buvo įrašyta ir į planuojamą lietuviško laikraščio „Pakeleivingas“ prospektą, kaip labiausiai redaktoriaus vietą užimti tinkamo žmogaus. Prieš pat sukilimą jis rašė atsišaukimus, o 1863 m. išleido vienintelį žinomą lietuviško sukilėlių laikraščio numerį „Žinia apie lenkų vainą su maskoliais“. Tad M. Akelaičio veiksmai ir mintys galėjo turėti sąlyčio taškų su S. Daukanto nuomone bei viltimis. Tai rodo ir kitų jaunųjų S. Daukanto bičiulių pozicija sukilimo metu.

Be M. Akelaičio, kovose dalyvavo V. Andrejauskis, iš S. Daukanto laiškų žinomas gydytojas, keletą metų prieš sukilimą dirbęs Varniuose pas M. Valančių, į konspiracinę veiklą įsitraukė dailininkas J. Zenkevičius - vienintelio lietuvių istoriko portreto autorius; sukilimą rėmė ir buvo ištremtas S. Daukanto artimas pažįstamas, anotV.Andrejauskio dienoraščio užuominų, atvežęs dabar nežinomą iš Peterburgo istoriko laišką į Maskvą 1850.03.21 (LVIA. - F. 11.35. - Ap. 23. - B. 147. - L. 1) atsargos pulkininkas J. Katefla nuo Šiluvos; Tučių dvaro savininkas, dar Vilniaus laikų S. Daukanto bičiulis F. Kontrimas mirė tardomas Šiaulių kalėjime, nukentėjo ir paskutinis S. Daukanto globėjas Papilės kunigas J. Vaišvila. Šis sąrašėlis vertas, kad jį pratęstų specialus tyrinėjimas. Dabar jis tik paakina žiūrėti į „Žinioje apie lenkų vainą su maskoliais“ M. Akelaičio paskelbtus politinius siekimus, kaip į tam tikros dalies lietuvių nacionalinio judėjimo tikslus. Tad koks buvo tas požiūris į Lietuvos valstybingumą, kurio reliktai buvo saugomi viešpataujančio senosios LDK luomo (t. y. bajorų) atmintyje, o pilietinei (taip pat ir politinei) savimonei įsižiebti lietuvių valstietijoje vienaip ar kitaip vertinami už lygias teises kovojančio valstiečio.

Sukilimas objektyviai prisidėjo prie valstietijos pilietinės savimonės genezės; nors nemokamos žemės ir socialinės lygybės lozungai buvo labiausiai žemdirbiui priimtini, vadovaujanti sukilimo viršūnė bandė įrodyti, jog visi krašto slupksniai vienodai kovoja už tęvynę, kuri yra su Lenkija, bet ne Lenkija; ta tėvynė yra Lietuva.

 Tiesa, 1863 m. sausio 22 d. (nauju st) Varšuvos Centrinio tautinio komiteto atsišaukime į lietuvius valstiečius tiesioginio paaiškinimo, kas ta tėvynė, nerasime. Atsišaukime greta tuo metu valstiečių valdomos žemės pripažinimo visiška jų nuosavybe („...užot žiame ne rejks mokieti ne jokias arendas, a niejti d waran arba baudžien...“) be išperkamųjų mokesčių (o tai žymiai daugiau, negu žadėjo caro 1861 m. vasario 19 d. manifestas), sakoma štai kas: „Ir nu szias dienas nebėra jau newalos; nes nebėra poną, ni bajorą, ni mužiką, ni žida, o esam wisi brolej ir wejkaj ligi arba wienodi, keipi prisz Poną Diewa, tejp prisz mušu brangiojaj Tewine! <...> Szis Dekretas Aukszcziausi Wiresnibes Lenku...“ (LIŠ. - T. 2. - V., 1965. - P. 47). Bet po kelių atkaklių susirėmimų mėnesių M. Akelaitis savo „Žinioje...“ paaiškina, kas ta tėvynė, kas ta Lenkija. Anot jo, valstybė, už kurią kovojama, yra Lenkijos, Lietuvos ir Gudijos (t. y. Baltarusijos ir dalies Ukrainos) federacija, kurioje Lietuvos suverenumas yra ne pilnas, o pasidalytas su kitomis dviem federacijos dalyvėmis. Lietuvos ribos taip pat apibrėžiamos laikraščio numeryje: Lietuva - tai Vilniaus, Kauno, Gardino ir Minsko gubernijos (Biržiška M. Spausdinti ir nespausdinti 1863-64 m. sukilimo raštai //Karo archyvas, 1925. - T. 2. - P. 231). Vadinasi, Lietuvai turėjo būti priskirtos tos istorinės senosios LDK žemės, kuriose dominavo katalikų tikybos gyventojai, ši naujos visuomeninės minties modeliuojama politinė struktūra - tai ne unijinė valstybė (dar A. Šapoka savo kn. „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. unijos“ apibrėžė unijinio ir federacinio ryšio ypatumus) ir ne 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos įteisinta vieninga Lenkija. Taigi perfrazuojant M. Akelaičio draugo, legalios veiklos šalininko A. H. Kirkoro žodžius: Lietuva dėl to, kad būtų su Lenkija/neturėjo nustoti būti Lietuva. Tačiau tai, kas bendro projektuose sukilimo išvakarėse ir jo metu, - dar ne moderni etnoligvistiniu principu paremta politinė struktūra. Tai tam tikras kompromisas tarp senojo valstybingumo sampratos likučių ir naujojo - tautinės savimonės pagimdyto - valstybingumo idėjos pradmenų.

Būtent šie samprotavimai gali pagelbėti suprasti keistoką M. Akelaičio elgesį prieš sukilimą, kai jis pagyvėjusiai Lietuvos intelektualinei visuomenei greta lietuviškosios „liaudies bibliotekos“ siūlė leisti baltarusiškas knygeles pridurdamas, jog, neatsiradus kam pastarąsias parengti spaudai, jis pats galįs tai padaryti (žr. Janulaitis A. Mikalojus Akelaitis; - V., 1969. - P. 31). Tai reiškia, jog siūlant arba - tiksliau - ketinant išsaugoti tam tikrą archaišką politinę struktūrą (daugiatautės LDK pagrindu), buvo gerai suvokiami modernūs tiems laikams kultūrinės autonomijos principai, labai populiarūs tuometinėje pažangiojoje Europos sociologijoje. (Neatsitiktinai dar XIX a. viduryje M. Akelaitis studijavo ir net vertė į lenkų kalbą E. Renaną). Šis aspektas iš dalies ryškėja ir A. Mackevičiaus tekstuose, rašytuose tik mirtininko kameroje (deja!) kelios dienos prieš nuosprendžio įvykdymą, štai ištrauka iš dažnai cituojamo lietuvių sukilėlių vado laiško, rašyto 1863 m. gruodžio 13 (?) d. tardytojui pulkininkui Bežiarianovui: „Padrąsintas iš tiesų žmoniško jūsų elgesio, kreipiuosi į jus ne tik kaip į pareigūną, bet ir kaip į žmogų, turintį širdį ir protą. Mano parodymai aiškiai liudija, kad pagal jūsų įstatymus   manęs laukia atsakomybė, o kad jie buvo nuoširdūs, matyt iš to, jog aš neišsisukinėjau. Taigi jeigu ir nusikaltau, tai tuo, kad gal ėjau klaidingu keliu, bet nenorėdamas blogo <...>. Mano troškimas žmonėms gero davė man jėgų ir galimybės sukelti liaudį, ir ne kuriuo nors kitu tikslu, o tik siekiant ją pakelti, kad ji įsisąmonintų ir pasisakytų, ar su Rusija, ar su Lenkija ji nori būti susijungusi. Ši   teisė jau egzistuoja Europoje, o ji negalėjo būti pareikšta kitaip, kaip tik per išsivadavimą. O tai pasiekiama karu; Lietuvoje jis turėjo prasidėti kaip karo Lenkijoje išdava“. Vadinasi, tam tikra dalis demokratinio sukilimo sparno žmonių gan realistiškai suprato tautų apsisprendimo teisę ir Lietuvos valstybinio suverenumo reikalą. Pacituokime tolesnius A. Mackevičiaus laiško tardytojui žodžius: „Kadangi Lietuvai trūksta daugelio sąlygų savarankiškai revoliucijai ir tuo pačiu pasiekimo ko nors patvaraus ateičiai, aš ir norėjau mase padėti Lenkijai, o iš jos reikalauti pagalbos revoliucijai Lietuvoje ir tuo iškovoti liaudžiai bent laikiną [galima suprasti, kol tauta apsispręs ir sąmoningai galės pasirinkti gyvenimo kelią. - E. A. ] pilietinių teisių'pripažinimą <...>. Tai būtų pakėlę liaudį, ir anksčiau ar vėliau ji būtų tarusi žodį dėl savo likimo ateityje“. (Liš. - T. 2. - P. 82-83). Įrodinėti, jog paskutiniuose A. Mackevičiaus laiškuose politiniai motyvai kelti į kovą lietuvį valstietį toli gražu neantraeiliai, reikštų laužtis į atdaras duris. Šie - prisipažinkim, hipotetiški - mūsų samprotavimai neturėtų paneigti buvus sukilime kitokių pažiūrų į Lietuvos valstybingumą.

Priešingai, galima nedvejojant skirti kelias politinės minties kryptis, vienaip ar kitaip neigiančias federacijos projektą. Jos išryškėja ir sukilimo vadovybėje, ir lietuvių nacionalinio judėjimo ideologų tarpe. Bene aiškiausiai tai išdėstyta Lietuvos visuomeninės minties istorijos tyrinėtojo B. Genzelio knygoje „švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ (V., 1972). Anot knygos autoriaus, vieni sukilimo vadai (J. Geištoras ir „baltųjų“ lyderiai) siekė atstatyti Žečpospolitą, kurioje Lietuva būtų provincijos padėtyje, kiti (M. Akelaitis, Z. Sierakauskas) - sudaryti federacinę valstybę, treti (K. Kalinauskas, A. Mackevičius) - atkurti Lietuvos valstybę buvusios Didžiosios kunigaikštystės ribose (p. 97). Pirma ir trečia pozicijos sąlygiškai eliminuoja federacijos galimybę: pirmoji - naikindama Lietuvos suverenumo likučius, trečioji - neigdama bet kokį bandymą tuo suverenumu dalytis. Bet tik sąlygiškai! Juk iš cituotų A. Mackevičiaus žodžių matyti, kad realiai mąstantis politikas pastebėjo, jog trūksta „Lietuvai daugelio sąlygų savarankiškai revoliucijai“, tik bendradarbiaujant su Lenkijos sukilėliais ir su lietuvių išsivaduojamai kovai pritariančiais rusų revoliuciniais demokratais buvo galima siekti „ko nors patvaraus ateičiai“.

Vadinasi, tik sąlygiškai surandame nepriklausomos mūsų valstybės idėją XIX a. viduryje, išgryninę ją Lietuvos ateities perspektyvų analizėje. Kita vertus, skaitant 1913 m. išspausdintus ir leidėjų gerokai paredaguotus J. Geištoro atsiminimus, nenorom sutinki su teiginiu apie visišką Lietuvos suverenumo likučių ištirpinimą atsiminimų autoriaus deklaruojamoje vieningos Lenkijos koncepcijoje. Net prolenkiškiausi elementai (jie neretai mūsų literatūroje vadinami „unijinių pažiūrų“, „unijos šalininkais“, pamirštant, jog unija - tarptautinės teisės ir tarpvalstybinių santykių atžvilgiu - tai taip pat atitinkamos dalies suverenumo išsaugojimas, toli gražu nepriimtinas didžialenkiškiems kėslams visiškai sulieti Lietuvą su Lenkija) vis dėlto vadino save lietuviais; t. y. net pasiduodami (planuose) visiškai Lenkijos politinei globai ir realiai asimiliuodamiesi su lenkiškąja kultūra, dar nebuvo visiškai praradę istorinės atminties, ryšio su senąja tradicija - to svarbaus lietuvių bajorų mentaliteto atributo. Tad galima teigti, jog, visų sukilėlių nuomonėms sutampant vienu klausimu, kad pirmiausia reikia išsivaduoti iš carizmo jungo, atskirų grupuočių pažiūros į Lietuvos valstybingumą skyrėsi tik siekiamo suverenumo laipsniu. Bręstant lietuvių tautiniam sąmoningumui ir vyraujant socialiniamekonominiam konservatyvumui, vis dėlto suvokiama, jog Lietuva egzistuoja kaip etnosocialinė ir etnopolitinė bendrija, t. y. yra kaip tokia, bet politinė mintis buvo per silpna, kad galėtų visiškai savarankiškai konstruoti nepriklausomos valstybės koncepciją. Todėl to meto tekstuose dažnai randame žodžius, „su kuo“ - su Lenkija, ar su Rusija - turi eiti Lietuva, bet labai retai - kad ji galėtų būti pati sau. Gal tik A. Gerceno „Kolokol“, kaip paskutinę, mažiausiai realią viltį paminėjo ir pastarąją galimybę: „Tebūnie Lietuva, Baltarusija ir Ukraina su kuo jos nori būti arba su niekuo (pabraukta mano. - E. A.), kad tik sužinotum jų valią, nesuklastotą ir tikrą“ (cit. iš Genzelis B. Min. veik., p. 100).

Ir nors sukilimo išvakarėse Varšuvos Centrinis tautinis komitetas tame pačiame „Kolokol“ laikraštyje rašė, kad duos lietuviams visišką laisvę pasilikti sąjungoje su Lenkija ar „išspręsti savo likimą savo laisva valia“, tačiau dauguma sukilimo vadovų nepajėgė likti ištikimi šiems principams, galop nebuvo kada juos taikyti praktiškai.

Kita vertus, į Lietuvos valstybingumo perspektyvas skirtingai žiūrėjo ne tik sukilimo vadovybė, bet ir lietuvių nacionalinio judėjimo ideologai. Pastarieji labai prieštaringai vertino pačios ginkluotos kovos galimybes, paremtas abejotina viltimi pasiekti pergalę, kurios garantija daugelis laikė tik užsienio valstybių diplomatinį ar net karinį įsikišimą. Reikalą apsunkina pirmiausia tai, kad senoji, daugkartinė tautinio atgimimo pradininkų karta nepaliko tiesioginių (apie netiesioginius kalbėta anksčiau) savo požiūrių įrodymų, o vėlesnė karta - „Aušros“ ir „Varpo“ laikų nacionalinio judėjimo vadovai - į 1863 metų sukilimą, kaip ir į 1830-1831 m. sukilimą, dažniausiai žiūrėjo nepalankiai (žr. Lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas. - V., 1987. - P. 205).

Antras dalykas - iki šiol nėra specialiai tyrinėtas katalikų bažnyčios vaidmuo sukilime, neaiškios ir M. Valančiaus veiklos aplinkybės. O juk A. Mackevičius pats būdamas kunigas savo priešmirtiniuose laiškuose trumpai charakterizuoja labai prieštaringą padėtį: „Negalėjau [kovoje. - E. A.] panaudoti taip pat kunigų: mačiau, jog daugelis iš jų yra fanatikai, neapkenčią lenkiškumo bei šlėktos ir pasiryžę viską aukoti Lietuvai, remdamiesi terorizmu ir visišku visuomenės perversmu; arba besirūpiną savimi ir vergiškai keliaklupsčiaują šlėktos dvarui; arba yra visiškai abejingi viskam...“ (Ll5. - T. 2. - P. 83). Neabejotina, jog katalikų bažnyčia neapsišvietusiai liaudžiai buvo didžiausias autoritetas, o nuo vyskupo M. Valančiaus ganytojiškų laiškų labai priklausė liaudies masių nuotaikos. Vis dėlto atsakyti į klausimą, kur prasidėjo ir kur baigėsi vyskupo diplomatija, nesant specialių studijų, labai sunku. Galime tik aptarti motyvus, kurie vertė elgtis vienaip arba kitaip. Bendriausiais bruožais: katalikų bažnyčia Rusijos imperijoje buvo diskriminuojama, jos įtaka krašto visuomenei buvo mažinama įvairiausiomis caro valdžios priemonėmis. Tai vertė klerą balsuoti už sukilimą. Bet, iš kitos pusės, raudona garibaldiškų marškinių spalva baugino bažnyčios dignitorius ne mažiau už caro represijas. Užuominą apie tai randame kunigo, mokslininko, M. Valančiaus pagalbininko bei neoficialaus jo mokslinio sekretoriaus, 1865 m. ištremto į Byjską (Vakarų Sibiras), P. A. Kašarauskio laiške, rašytame apie 1880 m. (juodraščio autografas - M. Mažvydo bibliotekos rankraščių sk. - F. 24-19) H. Kosovskiui į Varšuvą. P. A.

Kašarauskis neslepia savo priešiškumo sukilimui teigdamas, jog jau 1863 metų išvakarėse jis ragino nepasiduoti karštuoliams, besiveržiantiems į kovą. Bet tada jo balsas nebuvęs išgirstas: „Lenkų pasaulis tada sudrebėjo, padvelkė garibaldizmo dvasia. Pasidarė madingi raudoni marškiniai, garibaldiškos kepurės, portretai ir ženklai to įžymiojo saliečio revoliucionieriaus, - rašoma laiške. - Prasidėjo demonstracijos, įsiviešpatavo kažkoks nepaprastas troškimas veikti, skatinamas neabejotinos Garibaldžio žygio sėkmės. Viskas tada užvirė, persivertė galvose <...>. Kas anuomet nekvailiojo, tas buvo laikomas tėvynės išdaviku <...>. Yra įvairios rūšies patriotų: vieni su protu ir pusiausvyra, matydami akivaizdžią pražūtį, nepuola į ją beatodairiškai, elgiasi apgalvotai, vertindami įvykius, žiūri į pasekmes ir nesutinka be būtino reikalo statyti pavojun liaudies laimę ir ramybę. Tuo tarpu kiti karštuoliai, apsvaigę ir akli, net nesuprasdami, nuo ko priklauso tautų laimė, vieni patys kyla į žygį be Dievo ir be religijos, prisiėmę sau triukšmingų agitatorių ir atnaujintojų rolę <...>. Kiekvienas turėtų suprasti, kad tokie greičiau yra tikri kenkėjai, naikintojai ir žudikai savo tautiškumo ir savo tėvynės, bet ne patriotai <...>. Niekas tada, išskyrus saujelę, rimtai nepagalvojo manydami, kad tas judėjimas yra grynai politinis ir kad religija tame reikale apskritai nebus įpainiota <...>. O tuo tarpu tas pats Garibaldis šiandien yra didysis masonų magistras, netikėjimo propagatorius ir pagrindinis krikščionybės naikintojas. Kas liečia mane, tai esu tos nuomonės, kad jeigu vargšė Garibaldžio motina žmonių giminės nelaimei nebūtų paleidusi į pasaulį to nenuoramos pramuštgalvio sūnelio, vardu Džuzepė, tai ir pas mus 1863 m. judėjimas nebūtų radęs sau vietos: Lenkija nebūtų pasmerkta pusamžį nešioti gedulo, o aš pats gimtinėje gyvenčiau <...>“ (L. - 34-35; plg. Dambrauskas A. Kun. Ambraziejus Kašarauskis //Tauta ir žodis. T. III, 1925. - P. 235). Paviršutiniškai žiūrint, P. A. Kašarauskio žodžius galime įtarti turinčius sąlyčio taškų su M. Valančiaus nuomone, panašiai kaip M. Akelaičio - su S. Daukanto, bet tik paviršutiniškai. Kaip kontrargumentą vienareikšmiam neigiamam bažnyčios vaidmens vertinimui galima priešpastatyti statistinį faktą: paties M. Valančiaus duomenimis, už įvairaus pobūdžio anticarinius veiksmus sukilimo metu buvo nuteisti 107 kunigai iš 654 Žemaičių (Telšių) vyskupystės kunigų. (Šležas P. Bažnyčios ir valstybės santykiai Žemaičių vyskupystėje Valančiaus laikais // Krikščionybė Lietuvoje. - K., 1938. - P. 190).

Čia pateikti faktai iš dalies liudija ir tam tikras pasyvaus priešinimosi caro valdžiai pastangas, kurios buvo nukreiptos į būtinumą išsaugoti jėgas ateičiai. Tiesa, ir šios krypties teoretikų tikrąja šio žodžio prasme nebuvo, tačiau tų idėjų buvimą liudija daugelis žymių ano meto veikėjų. Anot B. Genzelio, žymiausi tokios pakraipos atstovai buvo M. Valančius ir L. Ivinskis. Minėto autoriaus nuomone, jiems buvo antraeilis klausimas, koks bus politinis Lietuvos likimas, svarbu tik, kad Lietuva būtų katalikiška ir nenutautėtų. Kitaip tariant, dalis nacionalinio judėjimo dalyvių buvo indiferentiški valstybingumo problemoms, (žr. Genzelis B. Lietuvos ateities perspektyvų analizė XIX a. viduryje. //Problemos, 1970. - Nr. 2. - P. 65). Tačiau kova dėl politinių tautos teisių ir jėgų išsaugojimas ateičiai buvo dvi tos pačios problemos pusės, kurių pamokos ateinančias kartas skatino blaiviau vertinti savo veiklą. Po sukilimo pralaimėjimo susiklostė nepalankios sąlygos politinei lietuvių nacionalinio judėjimo programai toliau bręsti. Apskritai sukilimo tradicijoms perimti nebuvo tinkamos dirvos. Vykstant agrariniam valstiečių judėjimui, plintant polonizacijai ir reakcijai į ją, bręstant pozityvistinei pasaulėžiūrai, apskritai neigusiai ginkluotą pasipriešinimo kovą, lenkų ir lietuvių solidarumas silpo. Jis asocijavosi iš dalies ir su nerealia valstiečio bei dvarininko vienybe. Tačiau valstietija, kurios pagrindu buvo modeliuojama naujos atgimstančios lietuvių tautos ateitis ir kuri suvokė, jog dvarininkas yra socialinis valstiečio priešas, dar nebuvo tiek apsišvietusi, savarankiška/kad galėtų tuoj pat ir tiesiogiai perimti senojo Lietuvos valstybingumo tradicijas. Todėl „Aušroje“ pasirodęs M. Akelaičio šūkis „Lietuva lietuviams!“ dar ilgai nebuvo įsisąmonintas masiškai.