Įrašai

Albertas Juška. Lietuvos evangelikai liuteronai: autochtonai ar ateiviai?

2017 04 05


XVI a. prasidėjęs Reformacijos sąjūdis davė pradžią protestantizmui - vienai iš trijų pagrindinių (greta katalikybės ir stačiatikybės) krikščionybės krypčių. Lietuvoje iš esmės kūrėsi evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bendruomenės, dar radosi kiek atgimusio arijonizmo šalininkų. Religijų istoriografai beveik vieningi: evangelikai reformatai, daugiausia gyvenantys apie Biržus, yra vietiniai Lietuvos gyventojai, o evangelikai liuteronai, įsikūrę daugiausia Kretingos, Tauragės, Jurbarko, Vilkaviškio rajonuose, - ateiviai iš Prūsijos ir Vokietijos.
Požiūris apie ateivius liuteronus - ne šių dienų padarinys. Gimė jis kontrreformacijos laikotarpiu, o po to nuolat ir nuolat vartotas religinėje polemikoje, spaudoje, kai kada ir stambesniuose moksliniuose darbuose, net pačių liuteronų spaudoje. Antai dar iki Pirmojo pasaulinio karo leistame savaitraštyje Sweczias pats jo redaktorius Frydrichas Megnis tęstiniame straipsnyje Naumiestis rašo: Pirmieji ewangeIißki-IiuteriBki krikßczonys czionai yra atkeliawę iß kaimynißkos Prusu žemes. Tik nedaug ju te atkeliawo iß Kurßo arba kitu Rusijos gubernijų (Megnis 1913: Naumiestis, 340). Panašiai byloja švėkšniškis J. Rugis: XIX šimtmetyje randame Švėkšnoje gan daug vokiečių kilmės švėkšniškių, kaip pačiame miestelyje, taip ir apylinkėje, užsiėmusių amatais ar ūkininkaujančių. Daugelis jų, ypač gyvenusių kaimuose, buvo sulietuvėję ir jei kalbėjo [vokiškai], tai darkyta vokiečių kalba (Rugis 1950: 47). Virbalio liuteronų bendruomenės istorijoje pasakyta be užuolankų: Virbalio evangelikų liuteronų parapiją įkūrė imigrantai iš Zalcburgo (Atgijo... 2001: 32). Pastebėsime, kad analogiškos pozicijos - Lietuvos evangelikai liuteronai yra ateiviai - laikomasi ir mūsų dienomis, bent taip tvirtina visų pastaraisiais dešimtmečiais publikuotų kraštotyrinių knygų, skirtų atskiriems Lietuvos miesteliams, autoriai. Kitaip manančių nedaug, bet yra. Vienas tokių „disidentų“ - 1934 m. žurnale Mokykla ir gyvenimas įdėto straipsnio Šis tas iš mūsų mokyklų istorijos autorius (beje, jis nenurodytas). Ten rašoma: 1601 m. Tauragė perduota Prūsų kunigaikščiui Fridrichui, kuris likusiems po Reformacijos plitimo ir kataIikų reakcijos (...) liuteronų vaikų apmokymui (praretinimas mano - A. J.) 1637metais pastatė parapijinę mokyklą (Šis tas... 1934: 404). Apie šį faktą kalba ir evangelikų liuteronų Bažnyčios istorikas K. Gudaitis. Jis nurodo, kad Žemaičių didikas Jonas Šemeta Tauragės liuteronams jau 1567 m. pastatydino bažnyčią ir įsteigė atskirą parapiją. Jei Reformacijos pasekėjai Tauragėje būtų buvę svetimtaučiai, atėjūnai, - samprotauja autorius, - vargu ar J. Šemeta, pats būdamas Romos katalikų Bažnyčios narys, būtų jiems padėjęs ir juos rėmęs (Gudaitis 1967: 272, 275). Šią mintį kapitaliniame veikale Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje teikia ir I. Lukšaitė: Tauragės miestiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų tarpe liuteronų tikyba įsitvirtino ir išliko iki mūsų dienų (Lukšaitė 1999: 266). J. Janavičienė leidinyje Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai, parengtame daktaro disertacijos pagrindu, bent keliose vietose nurodoma, kad šiose apylinkėse nuo seno gyveno daug liuteronų - ir senbuvių, ir atsikėlusių (Janavičienė 1992: 3, 8-9).
Taigi tvirtinti, kad visi Lietuvos liuteronai yra atsikėlėliai (ypač mūsų tautiečiai lietuvininkai iš Mažosios Lietuvos bei čion atsikraustę vokiečiai pirkliai, amatininkai iš Prūsijos ar net Vokietijos), mažų mažiausia nelogiška. Visų pirma todėl, kad ateivių iš Prūsijos skaičius negalėjo būti didelis. Baudžiava ten panaikinta tik 1807 m., o iki tol baudžiauninkai negalėjo savo valia palikti gyvenamosios vietos ir išvykti kitur (šiuo atveju į carinei Rusijai priklausiusią Lietuvą). Tiesa, Prūsijos įstatymai teisę persikelti į kitą vietovę pripažino, tačiau ji taikytina tik kilmingiems žmonėms, miestų gyventojams bei laisviesiems valstiečiams - činšininkams. Tarp šių kategorijų lietuvininkų beveik nebuvo. Pabėgti slapta ir apsigyventi Lietuvoje nebuvo prasmės, nes čia baudžiava buvo dar sunkesnė nei Prūsijoje. Liko nedidelė galimybė slapta įsikurti tuo laiku pradėjusiuose intensyviau ūkininkauti Lietuvos dvaruose. Tik vietų čia buvo nedaug, be to, egzistavo dar ir Rusijos valdžios paskelbti įstatymai, ribojantys svetimšalių priėmimą į darbą. Išskirtinas vienas, dokumentais paliudytas atvejis - po didžiojo 1709-1711 m. maro
Mažojoje Lietuvoje nedidelis skaičius kolonistų zalcburgiečių, neradusių vietos apsigyventi jiems nurodytose vietovėse, patraukė į Didžiąją Lietuvą. Sutinkame: atvykėliai - Prūsijos lietuvininkai, vokiečių amatininkai ir po maro atsibastę zalcburgiečiai - kiek jų būtų buvę, liuteronybę išpažįstančiųjų lietuviškąją bendruomenę sustiprino. Bet ne ją sukūrė: nepaisant brutalios kontrreformacijos, lietuvių evangelikų liuteronų XVI-XVII a. sandūroje, o ir vėlesniais metais liko nemažas skaičius. Tekalba faktai.
Niekam ne naujiena vyskupo M. Valančiaus leidinyje Žemaijtiu wiskupiste pateikti duomenys, kad Reformacijos įkarštyje visoje Žemaitijoje bebuvo likę septyni katalikų kunigai. Tiesą sakant, vyskupas jų skaičių yra kiek padidinęs - ne septyni, o tik trys. Mat jis pats toliau prasitaria, kad keturi iš tų septynių nebekunigavo, o tik slapstėsi wiskupisteje (Valančius 1848: 97). Taigi visa ši teritorija tuokart tapo protestantiška. XV a. pabaigoje po kontrreformacijos siautėjimo nekatalikų skaičius daug kartų mažesnis, tačiau naujojo tikėjimo būdo pasekėjų ji neišnaikino. Pateikiame kelis skaičius iš Romos popiežiaus Grigaliaus XIII nuncijaus Tarkvinijaus Pekulo, 1579 m. vizitavusio Žemaitijos vyskupystę, ataskaitos. Be kitų klausimų, pateiktų vizituojamos parapijos kunigui, teirautasi, ar šiose apylinkėse yra ir kitatikių. Veliuonos parapijos kunigas Stepan Biemkowsky į klausimą An sint omnes Catholici? (Ar visi gyventojai katalikai?) atsakė: Sunt etiam multi Haeretici, Rutheni et Schismatici (Daug taip pat eretikų, rutėnų bei schizmatikų, suprask - protestantų, rusų bei atskalūnų). Nuvykęs į Skirsnemunę, vizitatorius sužinojo, kad visas šios parapijos turtas tebepriklauso eretikams. Seredžiuje jis rado dar ir rutėnų bažnyčią. Dar daugiau - paaiškėjo, kad to miestelio seniūnas pats yra rutėnas. Panaši padėtis konstatuota ir kitose parapijose. Antai Ariogalos kunigas į minėtąjį klausimą atsakė: Daug yra liuteronų; Krakėse - esama ir eretikų; Kaltanėnų kunigas, pasiteiravus ar daug turi parapijiečių, aiškino: Daug, bet dauguma jų - eretikai (Žemaičių ... 1998: 30, 61, 69, 141, 153, 177, 217).
Vietos žmonių išlaikytą liuteroniškąjį tikėjimo būdą liudija įspūdingas Didžiosios Lietuvos dvasininkų, pamokslavusių Mažosios Lietuvos parapijose, skaičius. Pasitenkiname vien jų pavardžių išvardijimu: Mikalojus Blotnas, Tomas Getkantas, Augustinas Jomantas, Frydrichas Masalskis, Martynas Mažvydas, Stanislovas Muša, Andrius Poškaitis, Morkus Raseiniškis, Aleksandras Rodūnionis, Kasparas Rodūnionis, Mikalojus Siautila, Jonas Tartilavičius, Baltramiejus Vilentas, Jurgis Vilentas, Andrius Virčinskis. Šį sąrašą papildo Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis. Iš kur būtų ėmęsi tiek lietuvių kunigų, jeigu lietuvių liuteronų bendruomenes būtų sudarę tik atvykėliai iš Prūsijos?
XVI a. pabaigoje, o juo labiau paskesniais šimtmečiais, 1555 m. Augsburgo taikos sutartyje priimta nuostata cuis regio, eius religio jau nebebuvo norma. Ir tai leido liuteronams lietuviams išsaugoti savo tikėjimą ištisai katalikiškoje Lietuvoje. Koks buvo realus jų gyvenimo būdas, atsakyti sunku. Manytina, kad tuokart jie nedaug tesiskyrė nuo savo kaimynų katalikų. Tūlas, gimus kūdikiui, krikštyti jį veždavo į katalikų bažnyčią, šeimos nariui mirus, prašydavo „pazvanyti“ tos pačios katalikiškos bažnyčios varpais. Beje, turima ir gražių pavyzdžių. Žinomas vienas tolerantiškas Žemaičių Naumiesčio kunigas (greičiausiai tai buvo Baltramiejus Iwanowskis) evangeliškojo tikėjimo vaikus įrašydavo į atskirą knygą ir duomenis metų pabaigoje pateikdavo Tauragės evangelikų liuteronų kunigui.
XIX a. liuteronų bendruomenės išties pasipildė daugeliu lietuvininkų, atsikėlusių į Lietuvą gyventi (tai daryti po baudžiavos panaikinimo jau leido Prūsijos įstatymai), tuokart atkeliavo ir nemažai vokiečių. Šis faktas duoda atsaką, kodėl būtent tuo laiku viena po kitos oficialiai įregistruotos Šilalės (1806 m.), Raseinių, Garliavos, Sudargo (visos 1816 m.), Marijampolės (1822 m.), Suvalkų Kalvarijos (1832 m.), Vilkaviškio (1836 m.), Šakių ir Gelgaudiškio (1842 m.) bei dar kelios kitos liuteronų parapijos. Rusijos 1897 m. surašymo duomenimis dabartinėje Lietuvos teritorijoje (be Klaipėdos krašto) gyveno 47 268 vokiečiai. Tokiais, laikantis tradicijos, laikyti visi liuteronai. Kiek tarp jų buvo lietuvių, bent apytikriai galima spręsti iš 1889 m. prof. E. Volterio atliktų tyrimų: jis nustatė, kad iš 22 484 Suvalkų gubernijos gyventojų tik 14% (maždaug 4 230 asmenys) buvo vokiečių kilmės. Tad lietuvių, o gal ir lenkų buvo kelis kartus daugiau - apie 18 180 (Žemaitaitis 1997:10). Po pirmojo pasaulinio karo Lietuva atgavo nepriklausomybę. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, liuteronų (be Klaipėdos krašto) užfiksuota 64 705 asmenys, iš jų vokiečių - 28 675, latvių - 13 555, lietuvių - 22 312.
Po šių pateiktų skaičių ir išprotavimų dera klausti, ar nuožmios kontrreformacijos, tautinės niveliacijos sąlygomis būtų jų tiek - daugiau nei 22 tūkstančiai - išlikę, jeigu tą didžiausią, atspariausią pastarųjų dalį nebūtų sudarę senieji Lietuvos gyventojai? Gertrud ir Heinrih Mortensenai sukurpė teoriją, kad Mažosios Lietuvos lietuvininkai yra ne autochtonai - jie ateiviai iš Didžiosios Lietuvos. Kas paskelbė analogišką, tik šiuo atveju priešingos prasmės mokymą - Didžiosios Lietuvos liuteronai yra ateiviai iš Mažosios Lietuvos bei Prūsijos, nežinome. Prisiimti autorystę vargu ar kas norėtų.

Literatūra ir šaltiniai


ATGIJO VIRBALIO BAŽNYČIA 2001: Lietuvos evangelikų kelias.
GUDAITIS, K. 1967: Tauragės evangelikų liuteronų parapijos istorijos apybraiža, Tautos praeitis, Čikaga.
JANAVIČIENĖ, J. 1992: Žemaičių Naumiesčio lietuvininkai, Vilnius.
LUKŠAITĖ, I. 1999: Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Vilnius.
MEGNIS, F. 1913: Naumiestis, Sweczias 28 (liepos 13), Žemaičių Naumiestis.
RUGIS, J. 1950: Švėkšnos praeitis, Čikaga.
ŠIS TAS IŠ MŪSŲ MOKYKLŲ ISTORIJOS 1934: Mokykla ir gyvenimas 8-9.
VALANČIUS, M. 1848: Žemaijtiu vviskupiste: aprasze K. Motiejus Wo- lonczewskis, Vilnius.
ŽEMAIČIŲ VYSKUPIJOS VIZITĄCIJA (1579) 1998: Red. V. Ališauskas ir kt., Vilnius.
ŽEMAITAITIS, A. 1997: Liuteronai Lietuvoje carų laikais, Voruta 10, Vii-

 

Iš: Reformacija ir reforma / Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija. – Vilnius : Apyaušris, 2005. – P. 29-33.