Įrašai

Arūbas Baublys. Reformatai aušrininkai ir varpininkai Lietuvos tautinio atgimimo procese

2017 03 31

Anotacija

Straipsnyje siekiama apžvelgti, kokį vaidmenį nacionalinio tapatumo kūrimo ir saviiden- tifikacijos procese iki valstybinės nepriklausomybės atkūrimo suvaidino ne tautinė, bet religinė mažuma, priklausiusi tam pačiam lietuvių etnosui, iš kurio susiformavo šiuolaikinė lietuvių tauta.
PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: reformatai, aušrininkai, varpininkai, nacionalinis atgimimas, tautinis tapatumas, S. Dagilis, A. Sketeris, P. Jakubėnas, J. Šepetys.
Abstract
The article presents a review of a religious, but not ethnical, minority (integral part of the Lithuanian ethnos that served as a basis for the formation of the present Lithuanian nation) finding its place in the national identity and self-identification formation process before the restoration of the independence of the state.
KEY WORDS: reformers, aušrininkai, varpininkai, national rebirth, national self-identity, S. Dagilis, A. Sketeris, P. Jakubėnas, J. Šepetys.
Lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis XIX a. pabaigoje sudarė prielaidas po ilgos pertraukos atkurti Lietuvos valstybingumą, tačiau reikšmingiausias šio judėjimo padarinys buvo modernios lietuvių tautos susidarymo procesas, iš esmės pakeitęs iki tol romantikų garbintos abiejų tautų respublikos (toliau tekste — ATR) nacionalumo sampratą ir iš daugianacionalinio buvusios valstybės tautų junginio iškristalizavęs jau ne politinę, bet nacionaliniu pagrindu suformuotą ir etninę tapatybę turinčią lietuvių tautą.

Šios publikacijos tikslas — remiantis konkrečių istorinių asmenybių pavyzdžiais apžvelgti, kokį vaidmenį tautinio tapatumo kūrimo ir saviidentifikacijos procese iki valstybinės nepriklausomybės atkūrimo suvaidino ne tautinė, bet religinė mažuma, priklausiusi tam pačiam lietuvių etnosui, iš kurio susiformavo šiuolaikinė lietuvių tauta. Kad ir kaip būtų paradoksalu, bet vertinant tautinį, valstybinį ir kt. tapatumo raidos procesus, objektyvų jų kristalizacijos vaizdą galima greičiau pamatyti mažumose vykstančiuose procesuose, ypač jeigu ši atskirtis nėra susijusi su kitų tautybių integracija į mononacionaliniu pagrindu kuriamą visuomenę ar valstybę.
Reformatai (1) Lietuvoje atsirado kartu su Reformacija, kuri tapo ne tik kultūrinio ir humanistinio pobūdžio sąjūdžiu, bet ir sudarė prielaidas atsiskleisti pliuralizmui iki tol dvipolėje krikščionių religijos srityje. „Unitas Lituaniae“ („Lietuvos vienata“ (2) — taip skambiai 1557 m. Sinode Vilniuje Lietuvos didikai ir bajorija kartu su negausiais miestelėnų atstovais pavadino šią Bažnyčią. Joje susibūrė Šveicarijoje veikusio prancūzo teisininko ir teologo Jono Kalvino mokymo sekėjai, kurie siekė atnaujinti vakarų krikščionių Bažnyčią, pertvarkydami ją pagal Dievo žodį — Bibliją. Iš čia ir kilo pavadinimas reformatai, nes J. Kalvinas būrė savo sekėjus į „Dievo žodžiu reformuotą Bažnyčią“ (3).
Vienas esminių šios Bažnyčios teologinių postulatų buvo Dievo žodžio skelbimas gimtąja — kaip patys reformatai akcentuoja — motinos kalba. Ši pamatinė ir nediskutuotina nuostata sudarė prielaidas bendruomenėms organizuotis ne tik tikybiniu, bet ir tautiškai kalbiniu pagrindu. Lietuvių kalbai, kurią dėl politinių aplinkybių iš viešojo valstybės gyvenimo nuolat stūmė senoji slavų, lotynų kalbos, o vėliau užgožė ATR bendravimo kalba — lenkų, tai tapo jos išlikimo viešajame gyvenime garantija, nes religija, skirtingai nei mūsų laikais, buvo svarbus viešojo gyvenimo elementas. Kalba buvo vystoma tiek, kiek jos reikėjo Bažnyčiai ir jai priklausančiai etninei bendruomenei, atsižvelgiant į tai, ar pati bendruomenė save suvokė kaip neatskiriamą nuo kalbos dalį, ar ji ugdė kalbos poreikį savo nariams. Šie procesai aptariamoje Bažnyčioje vyko lėtai, tačiau kryptingai ir sistemingai.
XIX a. pradžioje matome dideles šios konfesinės mažumos pastangas ugdyti ir puoselėti lietuvių kalbą (4). Kaip pavyzdį galime įvardyti privalomą lietuvių kalbos mokymą Kėdainių gimnazijoje ar Sinodo finansuotą Kristupo Kazimiero Daukšos lietuvių kalbos gramatikos kūrimą. Svarbiausias žingsnis, siekiant išsaugoti šios bendruomenės kalbą, XIX a. buvo žengtas spaudos draudimo laikotarpio pradžioje, kai Sinodas išsikovojo teisę spaudos draudimo sąlygomis legaliai leisti religinę literatūrą lietuvių kalba (5).
Socialiniu aspektu reformatai buvo gana įvairialypė konfesinė bendruomenė, kurią XIX a. pabaigoje sudarė daugiausia lietuviai. Gausiausia socialinė grupė buvo valstiečiai, toliau sekė ne mažiau gausūs miestelėnai ir smulkūs bei vidutiniai bajorai. Patikimos reformatų statistikos nėra. Įvairiais vertinimais, šios bendruomenės atstovai sudarė nedidelį gyventojų skaičių — XIX a. pradžioje jų buvo vos 65346. Kaip matome iš žemiau pateiktos lentelės, gausiausias buvo lietuviškasis Žemaitijos distriktas.
1818 m. Sinodo nurodytas tikinčiųjų skaičius
Distriktas Tikinčiųjų skaičius
Vilniaus         336
Žemaitijos     5841
Užnemunės    168
Baltarusijos    189
Iš viso:          6534
XIX a. antrojoje pusėje išaugus gyvenimo kokybei, o gimstamumui nepadidėjus, dėl demografinio sprogimo buvusio Žemaitijos distrikto tikinčiųjų skaičius XX a. pirmajame dešimtmetyje padvigubėjo. Nors labai tikslios statistikos nėra, galime paminėti kunigo J. Šepečio parengtą ir išleistą katekizmą (7), kurio priedo „Bažnyčios istorija“ pastraipose, skirtose parapijų istorijai, pateikiama ir statistikos žinių apie kiekvienos parapijos tikinčiųjų skaičių, suskirstant net pagal lytį ir — kas labai įdomu — nurodant išvykusiųjų uždarbiauti į miestus ar užsienį skaičių. Pastarieji nurodomi todėl, kad pagal nusistovėjusią tvarką parapijos nariu asmuo laikomas tol, kol išvykęs iš savo įprastos gyvenamosios vietos oficialiai registruojasi naujoje parapijoje. Kadangi tuo metu evangelikai - reformatai gyveno gana kompaktiškai išdėstytose šiaurės Lietuvos parapijose, išvykus į kitas vietoves dažnai nebuvo įmanoma rasti arti esančios savo tikėjimo parapijos. Taigi ir išvykusieji uždarbiauti į miestus šiuo atveju buvo priskiriami prie bendro parapijiečių skaičiaus.


Keturių parapijų statistika apie 1910 m.


Parapija           Vyrų   Moterų  Iš viso nuolat parapijoje gyvena Išvyko uždarbiauti Iš viso parapijiečių
Biržų (8)            2523   2506     5029                                        904                       5933
Papilio (9)           -         -          3522                                        438                       3960
Radviliškio (10)   896     811      1707                                         82                        1789
Švobiškio(11)      264    258       522                                          80                         602

Katekizme pateikta statistika atskleidžia tik keturių lietuviškų parapijų duomenis: Biržų, Papilio, Radviliškio (Nemunėlio Radviliškis — A. B.) ir Švobiškio. Tiesa, čia neminimos Naujamiesčio, Salamiesčio, Seirijų, Kėdainių, Kelmės ir Deltuvos parapijos. Taip pat nepateikiama duomenų apie tikinčiuosius Vilniaus mieste bei dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusiose parapijose.
Taigi vien keturiose parapijose tikinčiųjų skaičius išaugo kone dvigubai, nors akivaizdžiai matyti ir tai, kad apie 12% šių parapijų tikinčiųjų buvo išvykę uždarbiauti į užsienį ar kitus imperijos miestus.
Tokiomis aplinkybėmis XIX a. pabaigoje tautinio sąjūdžio pažadinti procesai nebuvo šioje Bažnyčioje sutikti šaltai ar nedraugiškai, kaip būtų galima tikėtis gerai nepažįstant jos istorijos, kai stokojant noro pažinti kitoniškumą (kaip dažnai yra Lietuvoje) bandomos klijuoti niekuo nepagrįstos etiketės, visus protestantus tapatinant su lenkais, vokiečiais, latviais ir t. t., bet tik ne su lietuviais.
Reformatų bažnyčioje, skirtingai nuo Romos katalikų, vienvaldiškai dominuoja kleras, tačiau labai svarbi ir pasauliečių institucija. Pradedant nuo aukščiausio Bažnyčios savivaldos organo Sinodo ir baigiant parapija, egzistuoja dviguba valdžios vertikalė, kur labai aiškiai apibrėžtos dvasininkų ir pasauliečių kompetencijos. Nors sprendimai priimami konsensuso principu, dvasininkai ir pasauliečiai kartu kontroliuoja priimtų sprendimų vykdymą ir rūpinasi Bažnyčios gyvenimu. Taigi konfesinės inteligentijos samprata apima ne tik dvasininkus, bet ir pasauliečius. Todėl aušrininkų ir varpininkų judėjime dalyvavusių pasauliečių neturėtume suvokti tik kaip privačių, tautiškai susipratusių asmenų, juos reikia vertinti kaip dalį Bažnyčios, kuriai šie pasauliečiai priklausė, nes ir jų santykis su Bažnyčia buvo ne epizodinis, o nuolatinis.
Tiesa, visų luomų pasauliečių atstovavimą Bažnyčios savivaldoje Sinodas juridiškai įteisino tik 1909 m., kai buvo patvirtintas 1862 m. VI kanono papildymas. Pastarasis numatė, kad kiekviena parapija privalo siųsti į Sinodą po du delegatus. Vienas iš delegatų turi būti vietinis gyventojas, o kitas gali būti išrinktas iš tų, kurie gyvena ne parapijoje (12).
Sinodui patvirtinus nutarimą, prasidėjo visiškai naujas Bažnyčios valdymo etapas. Iki to laiko parapijos neturėjo savo nuolatinių atstovų, kurie tiesiogiai joms atstovautų Sinode, parapijoms atstovavo dvasininkai ir Sinodo kuratoriai pasauliečiai, ne visada siejami su konkrečia parapija. Įtraukus šią pataisą turėjo išaugti pavienių parapijų vaidmuo sprendžiant visos Bažnyčios reikalus, taip pat ir tautinius lietuvių grupės klausimus. Kita vertus, parapijų atstovai galėjo pagyvinti mažų, negausių parapijų gyvenimą. Atstovavimas Sinode leido sumažinti atotrūkį tarp parapijų ir Bažnyčios administracijos, skatino parapijiečių aktyvumą sprendžiant Bažnyčios reikalus.
Ne mažiau svarbi Sinodo nuostata, leidusi delegatais rinkti asmenis, kurie būdami Bažnyčios nariais buvo priversti gyventi už parapijų ribų. Inteligentijos atstovai — mokytojai, kariškiai ar tarnautojai, dėl antilietuviškos caro politikos negalėję gauti darbo savo krašte ir dalyvauti parapijos gyvenime, dabar turėjo teisę visiškai įsitraukti į savo gimtųjų parapijų gyvenimą. Šis žingsnis buvo pragmatiškas ir kartu toliaregiškas. Inteligentijos išlaikymas Bažnyčioje užtikrino naują Bažnyčios vystymosi etapą, kai ji galėjo remtis jau ne tik dvasine inteligentija ir silpnėjančiu kilmingųjų luomu, bet ir besiformuojančiu, todėl perspektyviu konfesinės inteligentijos sluoksniu.
Tokia Bažnyčios pozicija ir laikysena atsikuriančiai Lietuvai turėjo nemažai įtakos, nes šios konfesijos atstovai, patys būdami negausūs, įnešė vertingą indėlį į visuomeninę, ekonominę, švietimo ir karybos sritis. Pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas buvo reformatas, generolas Silvestras Žukauskas, o kovose su bermontininkais, lenkais ir bolševikais pasižymėjo šios Bažnyčios nariai: generolas leitenantas M. Katche, brigados generolas S. Nastopka, pulkininkai M. Jašinskas, M. Karaša, J. Stakionis, J. Variakojis, majoras P. Gudelis bei legendomis tapę karininkai J. Nastopka ir J. Eidukas, žuvę per nepriklausomybės kovas (13).
Sunku įsivaizduoti jaunos Lietuvos kariuomenės kovas su bermontininkais, lenkais ir bolševikais be šių Rusijos mūšiuose ir Pirmajame pasauliniame kare užgrūdintų profesionalių kariškių bei jų profesinės patirties. Jie buvo reikalingi ir kituose atsikuriančios šalies baruose. J. Variakojis dirbo Susisiekimo ministerijos valdytoju, krašto apsaugos ministru, M. Yčas, būdamas IV Dūmos deputatu, per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m., Voroneže įsteigė dvi — berniukų ir mergaičių — gimnazijas (14), kuriose jaunoji tremtinių karta buvo lavinama gimtosios kalbos dvasia (15). M. Yčas buvo finansų, susisiekimo, prekybos bei pramonės ministras I, II, III Vyriausybėse (16). Kaip įstabų šios asmenybės veiklos faktą galima paminėti, kad jis, evangelikas reformatas, būdamas „Nukentėjusiųjų nuo karo šelpti“ draugijos vadovu, nuvyko į Romą pas popiežių Benediktą XV ir paprašė paskelbti dienos rinkliavą nukentėjusiai Lietuvai visose pasaulio katalikų bažnyčiose (17).
Politiko brolis Jonas Yčas I, II, III Vyriausybėse buvo švietimo ministras (18). Teisininkas Jokūbas Šernas — Vasario 16 Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos valstybės tarybos narys, IV Vyriausybės ministras (19).
Tokių pavyzdžių galima pateikti dar ne vieną, nes XIX a. pabaigoje šios Bažnyčios uždavinys buvo gabių jaunuolių mokymas tiek reformatų išlaikomose Kėdainių ir Slucko gimnazijose, tiek ir kitose gimnazijose, bei tolesnis jų lavinimas krašto ir užsienio universitetuose, nepaisant luominės padėties. Todėl tautinio atgimimo ir pirmaisiais nepriklausomybės metais reformatų inteligentijos politinis aktyvumas buvo gana didelis.
Stanislovas Dagilis — viena ryškesnių Reformatų bažnyčios figūrų, dalyvavusių XX a. pradžios tautinio judėjimo ir savarankiškos Lietuvos valstybės atkūrimo veikloje. Gimė 1843 m. kovo 17 d.20 Mažutiškių kaime (Biržų raj.), Martyno Urbono-Dagilio ir Zuzanos Lapėnaitės šeimoje. Tėvai buvo baudžiauninkai, valdę 33 dešimtines žemės. Stanislovas buvo vyriausias (šeimoje dar augo 4 dukros), todėl pagal tradiciją turėjo paveldėti tėvo ūkį (21).
Nepaisydamas savo socialinės padėties, kuri nuo gimimo varžė jo laisvę, S. Dagilis, kaip buvo būdinga reformatams, sugebėjo įgyti pradinį išsilavinimą Biržų pradžios mokykloje, veikusioje prie reformatų bažnyčios, todėl neliko tamsiu beraščiu kaimo žmogumi. Gabus jaunuolis anksti patraukė įtakingų žmonių dėmesį. Kaip rašo Juozas Tumas-Vaižgantas, jį globojo Biržų miestietė, reformatė ponia Ardinskienė, kuri asmeniškai kreipėsi į grafą Joną Tiškevičių - Biržų ordinacijos valdytoją, prašydama atleisti S. Dagilį nuo baudžiavos ir suteikti jam teisę mokytis evangelikų reformatų išlaikomoje Kėdainių gimnazijoje (22). Tačiau didžiausią vaidmenį šioje istorijoje suvaidino Užnerio distrikto superintendentas (23) kunigas Vilhelmas Močiulskis. Maždaug apie 1862 m. V. Močiulskio iniciatyva S. Dagilis buvo pasiųstas mokytis groti vargonais į Kėdainius, kur jam suteikta teisė lankyti Reformatų bažnyčios Sinodo išlaikomą gimnaziją (24). Gabus jaunuolis per metus pasirengė ir sėkmingai įstojo į 3 gimnazijos klasę (25). Mokslą nutraukė 1863 m. sukilimas, kurį nuslopinus Kėdainių gimnazija buvo uždaryta ir teko mokytis analogiškoje reformatų išlaikomoje Slucko gimnazijoje. Panaikinus baudžiavą Sinodo finansuojamas (Sinodas disponavo keliomis valdiškomis stipendijomis) S. Dagilis 1869—1873 m. mokėsi Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakultete, kurį baigęs buvo paskirtas į Sumų (Charkovo gub.) gimnaziją senųjų kalbų mokytoju ir ten dirbo iki pensijos. 1894 m. S. Dagilis grįžo į gimtuosius Biržus, kur gyveno iki mirties 1915 m. (26)
Jau būdamas studentu, S. Dagilis, grįžęs atostogų į Lietuvą, rinko liaudies dainas. Gyvendamas Sumuose, dar prieš pasirodant lietuviškai spaudai, įvairiais lietuviams aktualiais klausimais rašė straipsnius į rusišką spaudą. „Peterburgskije vedomosti“ publikavo S. Dagilio korespondenciją, „Sovremennyje izvestija“ išspausdino per atostogas jo surinktas lietuviškas patarles, o 1882 m. laikraštyje „Golos“ buvo paskelbtas išsamus, pažintinis istorinio, lingvistinio ir etnografinio turinio straipsnis „Ruskije litovcy“ (27).
Ši S. Dagilio veikla šiandien vertinama kaip pastangos nuolat informuoti rusų visuomenę apie Lietuvą, jos žmones, istoriją ir kultūrą.
Pasirodžius „Aušrai“ S. Dagilis tampa ištikimu jos darbuotoju. Vertingiausias aušrininko įnašas - „Lietuvių rašliava“ (Aušra, 1883, nr. 1-3), išspausdinta jo paties pavarde, ir straipsnis „Keli žodžiai apie poeziją abelnai ir sudėjimą eilių“ (Aušra, 1886, nr. 1), pasirašytas kriptonimu S. D. G.
Šias publikacijas reikėtų vertinti kaip literatūros mokslo populiarinimo darbus, kurie, atsižvelgiant į rašančią „Aušros“ auditoriją, laikytini tam tikromis rekomendacijomis bei istorine lietuvių literatūros apžvalga. „Aušroje“ S. Dagilis išspausdino ilgą ir išsamų straipsnį „Kada imta spausdinti lietuviškas knygas ir ar stabmeldžiai lietuviai turėjo supratimą apie raštą“, kuris buvo savita lietuviškos spaudos raidos apžvalga ir J. Tumo-Vaižganto laikytas šaltiniu, „nenustojusiu mokslinės vertės“ (28).
S. Dagilis aktyviai bendradarbiavo su Tilžės lietuvių literatūros draugija, leidusia žurnalą „Mitteilungen der litauischer Literarischer Gesellschaft“. Ten jis siuntė savo gimtinėje surinktas dainas ir pasakas, nes, kaip pats teigė, „apgarsintos spaudoje Nesselman’o ir kitų lietuvių dainos beveik visai nežinomos biržiečiams“ (29).
Prie originaliosios S. Dagilio kūrybos pirmiausia reikia priskirti jo ilgoką eiliuotą humoristinę poemą „Joninės Parovėjos karčiamoj“, kur jis su šmaikščiu humoru ir nostalgija aprašo savo kaimo ir apylinkių žmones, jų papročius. Tai jam pelnė lietuvių literatūros istorijai reikšmingo autoriaus vardą. Šį kūrinį jis savo pavarde išspausdino 1884 m. Tilžėje ir 1885 m. Ragainėje išleistoje knygelėje „Lietuviškas šiupinys“.
S. Dagilis atsiskleidė ir kaip vertėjas: išvertė A. Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“, „Tris Budrius“, „Poną Tadą“, L. Kondratavičiaus „Lietuvą“, „Parašą ant kryžiaus“, ištraukas iš A. Puškino „Eugenijaus Onegino“ ir „Poeto“, taip pat M. Lermontovo, S. Sirokomlės, I. Nikitino, V Tumanskio, A. Kolcovo, G. Deržavino ir F. Šilerio kūrinių (30). Tokie darbai šiandien gali būti vertinami kaip bandymas supažindinti lietuvių visuomenę su kultūriniu požiūriu Lietuvai artimiausių kraštų kūryba. Ši jo veikla neabejotinai turėjo išliekamąją vertę, nes tai buvo vieni pirmųjų vertimų į lietuvių kalbą.
Iki šių dienų nepraradusi savo reikšmės S. Dagilio kūrybos dalis — tai jo parengtas ir ne kartą iš naujo leistas (31) reformatų giesmynas, kuriame yra ne tik rašytojo sukurtų giesmių, bet ir iš naujo išverstų giesmių tekstų. Tiek visa originali S. Dagilio kūryba, tiek ir vertimai pasižymi gyva, sklandžia, turininga ir taisyklinga lietuvių kalba su retais jau baigiančios išnykti biržietiškos tarmės bruožais.
Kita ryški, tačiau į istorijos užmarštį pasitraukusi figūra yra Adomas Sketeris - gydytojas, literatas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Gimė 1859 m. gruodžio 14 d. Nerekonių kaime, Joniškėlio valsčiuje, mirė
1916 m. balandžio 19 d. Maskvoje. Mokėsi buvusioje Slucko reformatų konfesinėje gimnazijoje, tačiau po 1863 m. sukilimo reformatams čia buvo paliktas tik bendrabutis religinio auklėjimo tikslams. Baigęs šią gimnaziją A. Sketeris 1879—1884 m. Maskvos universitete studijavo mediciną. Kaip liberalių pažiūrų asmuo, priklausė Lietuvos demokratų partijai jos kūrimosi apyaušryje. Anksti įsitraukė į literatūrinę veiklą, buvo Literatiškosios komisijos narys (32).
A. Sketerio dukra Konstancija ištekėjo už būsimo kalbininko Jono Jablonskio, kuris tuo metu buvo persekiojamas dėl kaltinimų politinėje byloje ir gyveno pas Sketerius Žeimelyje. 1902 m. abu - A. Sketeris ir J. Jablonskis - už politinę veiklą ištremti į Pskovą. Grįžęs iš tremties, A. Sketeris vertėsi gydytojo praktika Žeimelyje, Linkuvoje ir Papilyje.
Tokie šeimyniniai ryšiai su J. Jablonskiu paliko ryškų pėdsaką reformatų konfesinėje literatūroje ir pavienių asmenų literatūrinėje veikloje. Per savo uošvį J. Jablonskis susipažino su ano meto tautiškai nusiteikusiais ir tautinę politiką vykdančiais reformatų inteligentijos elito nariais: Stanislovu Dagiliu, Martynu ir Jonu Yčais, kunigais Povilu Jakubėnu ir Jonu Šernu. Pastarųjų iniciatyva kalbininkas buvo angažuotas redaguoti Reformatų bažnyčios Sinodo tuo metu leidžiamus konfesinius leidinius.
Šios konfesijos atstovai galėjo gėrėtis sklandžia lietuviška kalba parengtais katekizmais ir giesmynais, imta kelti aukštus kalbos kultūros reikalavimus ne tik konfesiniams, bet ir pasaulietinio turinio leidiniams, tokiems kaip garsieji „Biržų kalendoriai“ ir kitiems, leidžiamiems tuo metu Biržuose veikusioje Yčų spaustuvėje.
Šiame kontekste ypač verta pabrėžti, kad jau po spaudos grąžinimo pasirodęs pirmasis reformatų periodinis leidinys „Pasiuntinys“, redaguotas kun. Jono Šepečio ir ėjęs kaip mėnraštis nuo 1907 iki 1913 metų, stengėsi išlaikyti ano meto sąlygomis aukštą kalbos kultūros lygį. Kadangi „Pasiuntinys“ buvo skirtas eiliniams tikintiesiems, šiandien būtų sunku neįvertinti tokio leidinio reikšmės lokalinės bendruomenės plėtojamai lietuvių kalbos kultūrai. Beje, tas pačias tradicijas tęsė ir po Pirmojo pasaulinio karo jau nepriklausomoje Lietuvoje ėję šios konfesijos leidiniai: plačiajai visuomenei skirtas laikraštukas „Sėjėjas“ ir konfesinės inteligentijos žurnalas „Mūsų žodis“.
A. Sketeris buvo vienas iš tautinio atgimimo veikėjų, įsitraukusių į lietuvišką veiklą dar spaudos draudimo metais. Jis platino nelegaliai iš Rytų Prūsijos gabenamus leidinius, o vėliau, kai jau savarankiškai vertėsi gydytojo praktika, materialiai rėmė lietuvius moksleivius ir studentus. Nors tokia parama buvo įprasta reformatų tikybos žmonėms ir atitiko nuoseklią dar nuo XVII a. pabaigos vykdomos Bažnyčios vidaus politikos liniją, Bažnyčios lėšomis išsilavinimą įgiję asmenys dažniausiai tik grąžindavo į jų išsilavinimą investuotas lėšas ir dalyvaudavo proginėse kolektose (33). To negalima pasakyti apie A. Sketerį, vieną pirmųjų Sinodo kuratorių, kilusį iš sodiečių luomo, aktyvų švietimo ir lietuviškos literatūros leidimo iniciatorių bei lobistą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Sketeris rusų valdžios priverstinai evakuotas į Rusijos gilumą kaip politiškai nepatikimas asmuo. Nepaisant tam tikrų suvaržymų, 1915 m. Jaltoje, Kryme, gydytojas Martyno Yčo pavedimu įkūrė sanatoriją lietuvių pabėgėliams ir jai vadovavo.
Literatūrinėje veikloje A. Sketeris dalyvavo nuo 1883 m. Daugiausia jis bendradarbiavo „Aušroje“, „Varpe“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Savo publikacijas paprastai pasirašinėjo slapyvardžiais Vaistininkas, Vaistytojas, Nenuorama ir kriptonimais A. Sket., A. S-is, A. S.34.
A. Sketerio kūrybinę veiklą galima skirstyti į keturias kryptis. Pirmoji - politinė publicistika. Žymiausias šios srities darbas yra 1894-1897 m. „Varpe“ išspausdintas straipsnių ciklas, pavadintas „Ruožai iš Lietuvos gyvenimo“. Šioje publikacijoje A. Sketeris ne tik skelbė kovos prieš carizmą idėjas, bet ir formulavo konkrečius politinius tautinio išsivadavimo postulatus, kurie atitiko jo, kaip demokratų partijos nario, politinės orientacijos liniją. Tai istoriniu požiūriu vertingas dokumentas, iliustruojantis Lietuvos politinių partijų apyaušrį ir parodantis dalies Lietuvos visuomenės vertybinių orientacijų skirtumus, kuriuos vėliau užgožė krikdemų ir tautininkų politikos flangas.
Antroji literatūrinės kūrybos kryptis, būdinga daugeliui to laikotarpio aušrininkų ir varpininkų, buvo beletristika. Dr. Baltušio slapyvardžiu A. Sketeris 1894 m. išleido du apsakymus — „Ant nakvynės“ ir „Vakaras Tilviko pirkelėje“. Šiuose kūriniuose jis pateikė daug įdomių etnografinių faktų iš valstiečių gyvenimo, propagavo visuomenės švietimo ir tautinio sąmoningumo idėjas. Šiame kontekste būtina paminėti dar vieną A. Sketerio kūrinį, aiškiai rodantį jo antiklerikalinę, bet ne antikrikščionišką laikyseną. Tai pjesė „Iš tamsos į šviesą“, kurioje autorius smerkia valstiečius, verčiančius savo vaikus stoti į kunigų seminarijas. Pjesė išleista 1913 m., nors pirmasis jos pastatymas buvo suvaidintas klojimo teatre dar 1903 m. Kūrinio leitmotyvas žiūrovui ir skaitytojui teigia, kad atgimstančiai tautai reikia išsilavinusių pasauliečių. Be abejonės, tai buvo A. Sketerio, kaip demokrato, politinių įsitikinimų sklaida bei jo, kaip Reformatų bažnyčios nario, visuomenės suvokimo išraiška. Jau nuo XVIII a. pabaigos Reformatų bažnyčia suvokė, kad ne tik išsilavinusių dvasininkų luomas, bet ir išsilavinę pasauliečiai net mažai vietos bendruomenei suteikia visiškai kitą gyvybingumo ir kūrybiškumo potencialą. A. Sketeris šiai idėjai liko ištikimas visą gyvenimą, o savo požiūriu į švietimo svarbą buvo Vinco Kudirkos ir Jono Šliūpo bendramintis.
Trečioji kūrybos kryptis buvo susijusi su A. Sketerio profesine veikla. Būdamas medikas jis nenuilstamai propagavo higienos ir ligų prevencijos klausimus. Itin daug dėmesio A. Sketeris skyrė užkrečiamųjų ligų profilaktikai. Minėtini jo parašyti darbai: „Pamokinimas kaip nuog choleros gintiesi“ (1893), „Karštinės“ (1913) ir „Kyla“ (35) (1911).
Ketvirtoji kryptis nėra plačiai žinoma — tai A. Sketerio indėlis į lietuvių kalbos mokslą. Jam priskiriama Adomo Stuobrio slapyvardžiu pasirašyta lietuvių kalbos gramatika „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“. Kaip teigia V. Drotvinas, „tai vienas iš nedaugelio XX a. pradžios pojablonskinių lietuvių kalbos vadovėlių (36)“.
Minint Sketerių šeimą, reikėtų prisiminti ir Adomo Sketerio brolį Lauryną, kuris nuo 1886 m. slapyvardžiais Vanagas ir Vanagėlis bendradarbiavo „Aušroje“ ir kitoje lietuviškoje spaudoje, tačiau jo kūryba nėra tokia žymi kaip brolio ir dar laukia tyrinėtojų dėmesio. Neatsitiktinai tyrimą pradėjome nuo reformatų pasauliečių ir aplenkėme dvasininkų luomą. Tai buvo padaryta sąmoningai dėl kelių priežasčių.
Visų pirma „Varpo“ ir „Aušros“ epochoje dar tik formavosi iš valstietijos ir miestelėnų kilusi lietuviškoji reformatų dvasininkų karta, kuri tiesiogiai tapatinosi su lietuvybe ir suvaidino svarbų vaidmenį XX a. pradžioje atsikuriant Lietuvos valstybei.
Lietuvybės žadintojo ir kovotojo už ją nuopelnai priskiriami iš reformatų dvasininkijos iškilusiai kunigo Jono Šepečio asmenybei. Jis gimė 1867 m. kovo 5 d. Švilpiškio viensėdyje, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje, šeimoje buvo jauniausias iš penkių vaikų (37). Vidurinį mokslą už 1879 m. Sinodo skirtą stipendiją (38) įgijo buvusioje Slucko reformatų gimnazijoje. 1888 m. Sinodo sprendimu gavo stipendiją teologijos studijoms Dorpato universiteto Teologijos fakultete su sąlyga, jei suspės išlaikyti egzaminus brandos atestatui gauti (39). Kaip matyti iš Sinodo protokolų, J. Šepečio studijos prasidėjo tik 1889 m., kai jis buvo paskirtas į mokslus baigusio Adomo Cumpfto vietą (40).
Dorpate J. Šepetys anksti įsitraukė į lietuvišką tautinį sąjūdį, bendradarbiavo su „Aušra“, skelbdamas tautinio atgimimo postulatus. Vis dėlto jo, kaip tautinio atgimimo veikėjo ir kartu Bažnyčios dvasininko, veikla buvo labiau orientuota į bažnytinę leidybą ir švietėjišką veiklą.
Nors Klaros Šepetienės atsiminimuose teigiama, kad teologijos studijas J. Šepetys baigė 1893 m. (41), remiantis Sinodo dokumentų potvarkiu apie stipendijos skyrimą 1893 m. (42), galima tvirtinti, kad studijas jis baigė 1894 m. Tais pačiais metais, birželio 8 d., generalinio superintendento Andriaus Kadero J. Šepetys ordinuotas į kunigus Vilniaus reformatų bažnyčioje (43). Galima tik numanyti, kad į diakonus jis ordinuotas dar iki Sinodo, kuris jį paskyrė Švobiškio parapijos (Pasvalio raj.) administratoriumi (44). Jaunas kunigas Sinodo sprendimu įpareigotas lankyti lietuvius reformatus, išvykusius uždarbiauti į Peterburgą (45). 1903 m. jis išrinktas į Bažnyčios vykdomąjį savivaldos organą - Vilniaus kolegiją (46), o vėliau tapo ir Lietuvių mokslo draugijos nariu, nes buvo priverstas dažnai lankytis Vilniuje.
Po 1904 m. rūpindamasis Švobiškio apylinkių mokyklų reikalais, J. Šepetys siekė, kad jose būtų dėstoma lietuvių kalba. Dvasininko pastangomis 1905 m. iš mokyklos buvo pašalintas rusų tautybės mokytojas ir jį pakeitė lietuvis (47). Nuo 1908 m. J. Šepetys buvo švietimo draugijos „Žiburėlis“ narys ir šelpėjas, redagavo ir savo lėšomis leido pirmąjį periodinį reformatų religinį mėnraštį „Pasiuntinys“ (48).
1912 m. J. Šepetys persikėlė į Nemunėlio Radviliškį (Biržų raj.), kur buvo paskirtas parapijos administratoriumi, tačiau Sinodo sprendimu liko ir Švobiškio pamokslininku (49). Per Pirmąjį pasaulinį karą, kaip politiškai nepatikimas asmuo, dvasininkas buvo priverstas pasitraukti į Rusiją. Pagyvenęs keletą mėnesių Maskvoje, kartu su žmona išvyko į Voronežą ir iki 1918 m. mokytojavo lietuvių pabėgėliams M. Yčo įkurtose berniukų ir mergaičių gimnazijose (50).
1918 m. Vilniuje vykusio Sinodo Šepetys buvo paskirtas kunigu į naujai besikuriančią lietuvišką Vilniaus parapiją, jam pavesta administruoti ir Izabelino (Baltarusija) bei Seirijų parapijas (51). 1919 m. J. Šepetys buvo vienas iš Vilniaus laikinojo lietuvių komiteto steigėjų, nuo 1920 m. — jo iždininkas, priklausė Vilniaus lietuvių mokslo draugijai. Išleido du darnia ir sklandžia lietuvių kalba parašytus pamokslų rinkinius, originalų katekizmą ir parengė keletą Bažnyčios istorijos darbų, tačiau dalis jų liko neišspausdinta (52).
Ryškiausia reformatų dvasininkijos figūra, glaudžiai susijusi su šio tyrimo tema, yra tarpukario Lietuvos reformatų bažnyčios vadovas, generalinis superintendentas, kunigas, prof. dr. Povilas Jakubėnas. Gimė 1871 m. balandžio 11 d. Vaitkūnų kaime (Biržų raj.), religingoje reformatų valstiečių šeimoje (53). Iš šeimos narių tik tėvas buvo raštingas, motina, kuri pati nemokėjo skaityti, daug dėmesio skyrė vaikų lavinimui, tad visi aštuoni vaikai išmoko skaityti, o trys sūnūs ir dvi jauniausios dukros pramoko ir rašto. Savo atsiminimuose P. Jakubėnas labai gyvai ir įtaigiai pasakojo apie „daraktorinę“ mokyklą, kurioje jis išmoko skaityti, rašyti ir skaičiuoti, tačiau pabrėžė, kad pirmoji jo mokytoja buvo vyresnioji sesuo, mokiusi jį pagal ano meto paprotį pažinti raides ir skiemenuoti („šlebždavoti“ — tarmiškai A. B.) (54).
Baigęs Biržų liaudies mokyklą, kurioje mokomoji kalba buvo rusų ir tik tikybos lietuviškai mokė vargonininkas Mikelėnas (55), geriausias mokinys
P. Jakubėnas mokytojo Rozenbergo dėka gavo raštininko darbą Strombergo vadovaujamoje Biržų pašto įstaigoje. P. Jakubėnas nutarė toliau siekti mokslo, kaip pats teigė, jo sprendimui įtakos turėjo „troškulys mokytis ir siekti daugiau žinių (56)“. Mokslo troškimą įkvėpė tuo metu gimtinėje pasirodžiusi „Aušra“. Tėvas platino šį laikraštį, o gimtuosiuose namuose rinkdavosi kaimynai pasiklausyti tėvo skaitomų tekstų ir padiskutuoti, todėl ir sūnus neretai įveikdavo 16 kilometrų atstumą trokšdamas pasiklausyti šių skaitinių.
Siekti mokslo aukštumų valstiečių kilmės asmeniui buvo nelengva. Jaunuolis žavėjosi Stanislovu Dagiliu, kuris daug dėmesio skyrė sodiečiams. P. Jakubėnas žinojo, kad Slucke buvo reformatų Sinodo išlaikomas gimnazijos bendrabutis ir ten išsilavinimo siekė daugelis iš valstiečių kilusių jaunuolių, taip pat ir S. Dagilis. Tėvus tolimas Sluckas baugino, todėl jie nutarė siųsti sūnų mokytis į Mintaujos (Jelgava - Latvija) gimnaziją, kurioje nuo 1875 m. dirbo jų pažįstamas kunigas Oskaras Kurnatauskas (57). Privačiai pasirengęs, 1887 m. P. Jakubėnas išlaikė stojamuosius egzaminus ir buvo priimtas į antrą gimnazijos klasę (58). O. Kurnatausko rūpesčiu Reformatų bažnyčios Sinodas tais pačiais metais jam skyrė stipendiją (59).
Jablonskis, Krikščiukaitis, Lozoraitis - tai tik kelios pavardės lietuvių moksleivių, su kuriais P. Jakubėnui teko mokytis Mintaujoje. Bendramoksliai ne tik skaitydavo „Varpą“, bet ir rengdavo jam straipsnius. Apie 1890 m. Mintaujoje susibūrė nemažas lietuvių būrys, ir ji tapo žinoma visai šiaurės Lietuvai. Kartu su Avižoniu P. Jakubėnas įsteigė slaptą moksleivių draugiją „Kūdikis“, kurios tikslas buvo „eiti į liaudį, skleisti susipratimą ir švietimą“ (60). Todėl kiekvienas mokinys, vykstantis atostogų, privalėjo vežtis į kaimą pundelį knygų. Spaudos moksleiviams per Palangą parūpindavo dr. Vaineikis ir „knygvežiu“ pramintas Jurgis Bielinis (61). Ne veltui vėliau, kunigaudamas Biržuose, P. Jakubėnas atvirai ir be užuolankų savo parapijiečiams draudė padėti valdžiai gaudyti „maištininką“, ir šis dvasininko raginimas buvo išgirstas ne tik reformatų, bet ir katalikų (62).
Tėvas P. Jakubėną finansiškai rėmė iki ketvirtos gimnazijos klasės, toliau teko verstis korepeticijomis, kurių pasiūlydavo patys mokytojai. Vasaromis tą darbą teko dirbti reformatų kilmės dvarininko Svidos dvare. 1893 m. birželį baigus gimnaziją P. Jakubėnui iškilo dilema, kur mokytis toliau. Jaunuolis, nenorėdamas sekti įkandin kitų lietuvių inteligentų, kurie darbus galėjo gauti tik Rusijos platybėse, vietoj siūlomų studijų Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete pasirinko teologijos studijas Dorpato (Tartu - Estija) universitete.
1893 m. rugpjūtį įstojęs į Dorpato universitetą, Reformatų bažnyčios stipendininkas (63) P. Jakubėnas įsitraukė į studentų „Polonijos“ korporaciją, tačiau greitai paliko jos narių gretas. Pažintis su Vytautu Juškevičiumi ir profesoriumi Boduenu de Kurtenė (Baudouin de Courtenay), persikėlusiu į Dorpatą, paskatino vėl gvildenti lietuvybės klausimus. Kartu su V Juškevičiumi P. Jakubėnas įsteigė slaptą lietuvių draugiją, kurios tikslas buvo žadinti lietuvybę. Draugijos nariais tapo studentai: Zakevičius-Zekonis, Nastopka, Aleksandravičius ir Cegis. Lietuvių kalbą studijavusio profesoriaus Mesingo dėka draugijai pavyko įsigyti lietuviškos literatūros. 1897 m. kartu su P. Vanagu P. Jakubėnas 100 egzempliorių tiražu hektografavo K. Jauniaus gramatikos rankraštį ir per atostogas jį išplatino Lietuvoje (64).
P. Jakubėnas reguliariai gaudavo Sinodo stipendiją 1897 m. 44 memorialo sprendimu (65). I laipsnio diplomu baigęs teologijos mokslus, 1899 m. sausio 17 d. Žemaitijos distrikto superintendento kunigo Vilhelmo Meškovskio (Mieszkowski) jaunuolis buvo ordinuotas į diakonus Biržuose. Pretendentas atitiko visus dvasininko luomui keliamus reikalavimus, todėl 1899 m. rugpjūčio 6 d. Vilniuje vykusio Sinodo (66) buvo ordinuotas į kunigus ir paskirtas antruoju pamokslininku į Biržus (67). Beje, reikia konstatuoti, kad istoriografijoje, skirtingai nei šaltiniuose, jo ordinacijos data nurodyta klaidingai — 1900 m.68
1907 m. Sinodo potvarkiu P. Jakubėnas tapo Biržų parapijos administratoriumi ir buvo įpareigotas du kartus per metus lankyti Deltuvos parapiją, kur privalėjo vietos bendruomenei patarnauti lietuviškai ir lenkiškai (69).
Dvasininkas P. Jakubėnas ir toliau liko kultūrininku. Dar iki spaudos draudimo panaikinimo jis puoselėjo mintį leisti lietuvišką kalendorių ir šiam tikslui skyrė daug laiko bei pastangų. Nuo 1906 m. jo leidžiamas ir redaguojamas Biržų kalendorius (70), pavadintas „Kaimynu“, tapo ne tik pirmuoju provincijoje leidžiamu periodiniu leidiniu, bet ir paskatino spaustuvės Biržuose steigimą (jos steigėjai, be P. Jakubėno, buvo pramonininkas Jurgis Trečiokas ir Dūmos atstovas Martynas Yčas). (71)
Biržų visuomenė prisimena P. Jakubėną ir kaip mokyklos steigėją. Mokykla Dūmos deputato M. Yčo, poeto S. Dagilio ir katalikų kun. K. Rimkevičiaus bei reformatų kun. P. Jakubėno (72) iniciatyva įsteigta 1908 m. pramonininko Jansono namuose, viename gražiausių Biržų pastatų. P. Jakubėnas dėstė vokiečių kalbą ir tikybą. Negailėdamas laiko ir jėgų, jis neatlyginamai mokė ir lietuvių kalbos, nors programoje tai nebuvo numatyta (73). Beje, lietuvių kalba jis dėstė ir tikybą, tad, daugelio mokinių nuomone, šios pamokos pravertė praktiniams lietuvių kalbos įgūdžiams tobulinti (74). Ilgainiui abiejų tikybos mokytojų — katalikų kun. K. Rimkevičiaus ir reformatų kun. P. Jakubėno — iniciatyva lietuvių kalbos pamokos buvo įtrauktos į programą. Gimtosios kalbos ir toliau mokė reformatų dvasininkas. (75)
Nepaisydamas savo dvasinės tarnystės, kun. P. Jakubėnas aktyviai dalyvavo ir politinėje veikloje. Jis buvo vienas iš 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorių ir rėmėjų, mūsų istorinei sąmonei mažiau žinomo Peterburgo lietuvių seimo delegatas (76). Per karą Peterburge P. Jakubėnas įsteigė lietuvių kalbos kursus ir juos vedė, mokytojavo Voronežo lietuvių gimnazijoje, dalyvavo nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo veikloje.
1906 m. Sinodas susidomėjo akademiniuose sluoksniuose pasklidusia žinia, kad Dorpato universitete susidarė sąlygos atidaryti Praktinės teologijos katedrą su dėstomąja lenkų kalba. Sinodas įpareigojo Vilniaus kolegiją tuo klausimu gauti daugiau žinių iš universiteto ir susisiekti su Lenkijos reformatų bažnyčios konsistorija Varšuvoje. Bažnyčia buvo įsitikinusi, kad verta imtis neatidėliotinų bendrų veiksmų ir atidaryti tokią katedrą Dor pate (77). 1905 m. neramumai pristabdė šį darbą. 1907 m. Sinodas išklausė Vilniaus kolegijos pranešimą, kuriame buvo sakoma, kad Varšuvos konsistorija deda visas pastangas ir siekia gauti leidimą tokiai katedrai steigti. Matydamas tokią situaciją, Sinodas nurodė Vilniaus kolegijai koordinuoti savo veiksmus su Varšuvos konsistorija, o pastarajai pavedė kreiptis tuo klausimu į Švietimo ministeriją (78).
Ypač svarbų žingsnį, siekdamas pagerinti universiteto studijų kokybę ir įkurti Praktinės teologijos katedrą nacionaline kalba, Sinodas žengė 1908 m. Baigusieji Jurjevo (Dorpato - A. B.) universiteto Teologijos fakulteto studijas, norėdami užimti dvasininkų vietas Vilniaus evangelikų reformatų Sinodo žinioje esančiose parapijose, atvykdavo ten dirbti be jokio teologinio pasirengimo, gerai nemokėdami lenkų ir lietuvių kalbų, todėl patirdavo praktinių sunkumų ir nuo to nukentėdavo pastoracinis darbas. Tuo pretekstu Sinodas nutarė, kad Vilniaus kolegijai būtų pavesta nedelsiant pradėti rūpintis gauti oficialų valdžios institucijų leidimą atidaryti Dorpato universiteto Teologijos fakultete Praktinės teologijos katedrą, kurioje būtų dėstoma lenkų ir lietuvių kalbomis (79). Tokiai Sinodo nuostatai ir siūlymui turėjo įtakos lietuviai kunigai ir Sinodo nariai pasauliečiai.
Prasidėjus politiniam „atšalimui“ katedros steigimo planai nebuvo įgyvendinti, bet bažnyčių vadovybės ir pavieniai pažangūs dvasininkai šios minties visiškai neatsisakė. Tai įrodo kunigų P. Jakubėno ir O. Kurnatausko parengtas projektas, 1911 m. pateiktas svarstyti Sinodui. Nors projektas nebuvo preciziškas ir konkretus, jį galima laikyti programiniu dokumentu, kurį siekė įgyvendinti jaunoji dvasininkų karta, suvaidinusi lemiamą vaidmenį Bažnyčios gyvenime pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Projekto iniciatorius buvo kun. P. Jakubėnas — Sinodas memorialą, skirtą tam klausimui svarstyti, pradeda pateikdamas savo sprendimą kaip atsakymą į kun. P. Jakubėno siūlymus. Jaunas valstiečių kilmės lietuvių reformatų kunigas akcentavo esminį projekto teiginį, kad Bažnyčios religinio gyvenimo ir religinės savimonės raida yra glaudžiai susijusi ne tik su dvasininkijos išsilavinimu, bet ir su jai suteikta galimybe toliau tobulintis, neatsiliekant nuo teologijos mokslo pažangos. Tai reiškė, kad Bažnyčios dvasininkijai buvo iškeltas iš esmės naujas uždavinys įgyti jau ne tik universitetinį teologinį išsilavinimą. Šiuo siūlymu buvo suformuluota užduotis ateityje skatinti dvasininkus siekti akademinio mokslo laipsnio. Sinodas teigiamai įvertino tokį siūlymą. Pritarta, kad būtų tikslinga siųsti dvasininkus mokslinėms komandiruotėms į šalies ir užsienio kultūros bei mokslo centrus. Kartu nutarta surinkti daugiau lėšų Sinodo bibliotekai — naujoms knygoms bei periodikai įsigyti, sudaryti sąlygas dvasininkams ir pasauliečiams, priklausantiems Reformatų bažnyčiai, susipažinti su mokslo bei dvasinio gyvenimo naujovėmis.
Šiame kontekste Sinodas ypač daug dėmesio nutarė skirti švietimui, kad reformatai, pasklidę po įvairias mokymo institucijas, galėtų įgyti tinkamą išsilavinimą, atitinkantį Reformatų bažnyčios dvasią. Sinodas, neturėdamas reikiamų lėšų minėtiems projektams įgyvendinti, nutarė paskatinti Sinodo narius ir visą Bažnyčios bendruomenę atsižvelgti į šiuos pasiūlymus ir priminė pirmaeilę pareigą projektus įgyvendinti ir materialiai juos remti. Sinodas nutarė, jog šiam tikslui būtų galima panaudoti procentus, gaunamus iš banko už stipendijų fondo depozitus, ir kaskart juos skirti atskiru Sinodo sprendimu mokslinėms komandiruotėms apmokėti (80).

Išvados

Apibendrinant tyrimą galima trumpai konstatuoti, kad Reformatų bažnyčios lietuviškos kilmės konfesinė inteligentija įsitraukė į lietuvių tautos savimonės žadinimo darbą pirmiausia kaip aktyvi kalbos puoselėtoja, tvarkytoja ir rūpinosi gimtosios kalbos sklaida visuomenėje.
Reikšminga šiame etape buvo reformatų inteligentų švietėjiška ir edukacinė veikla, kurios dėka lietuviškas žodis sparčiai plito socialiai pažeidžiamuose visuomenės sluoksniuose ir buvo pradėtas skleisti periferijoje, kur jo poreikis buvo labai didelis.
Pažymėtina, kad tiek dvasininkija, tiek ir pasauliečiai vienodai aktyviai dirbo tautinio atgimimo baruose, nevengdami asmeninės rizikos ir atsakomybės, nesitaikstydami su valstybinės valdžios institucijų jiems keliamais politinio lojalumo reikalavimais.
Labai svarbu, kad raštijos srityje dirbantys asmenys neapsiribojo originalia kūryba ir siekė brandžiais vertimais paprastam skaitytojui nutiesti tiltus į gretimų tautų kultūras, žadino jo pilietinę savivoką ir domėjimąsi praeitimi, kurios pažinimas leistų išvengti klaidų kartojimo ateityje.
Pirmojo pasaulinio karo išbandymai, „politiškai nepatikimą“ reformatų bendruomenę nubloškę į Rusijos gilumą, akivaizdžiai atskleidė šios lietuvių tautos dalies savimonės brandą ir nedviprasmiškai apibrėžė lietuviškojo etnoso tapatybę.
Pažymėtina, kad lietuvių šviesuomenės laikysena turėjo didelės įtakos ir tautiškai įvairiai Bažnyčios vadovybei, kurios aukščiausias savivaldos organas Sinodas realistiškai ir adekvačiai sprendė kylančius klausimus.
Reformatų bažnyčios Sinodo nuosekli konfesinės doktrinos politika dėl gimtosios parapijiečių kalbos, jos sistemingai vykdoma plati, visus konfesinės visuomenės sluoksnius apimanti edukacinė politika, skirta bendruomenės nariams lavinti pradinėse, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, bažnytinės savivaldos demokratizavimas leido išugdyti ne tik krikščioniškomis vertybėmis besivadovaujančią, bet ir tautiškai brandžią lietuvišką konfesinę inteligentiją, kuri ne tik aktyviai įsitraukė į tautinio atgimimo veiklą, bet ir prisidėjo įtvirtinant Lietuvos valstybingumą.


1. Ženevos reformatoriaus J. Kalvino mokymo sekėjai (A. B.).
2. Istorikė Ingė Lukšaitė savo veikale Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečias dešimtmetis - XVII a. pirmas dešimtmetis (Vilnius: Baltos lankos, 1999, 647) verčia lotynišką „Unitas Lithuaniae“ pavadinimą kaip „Lietuvos viseta“ tačiau konfesinėje literatūroje ši sąvoka verčiama kaip „Lietuvos vienata“. Žr.: Kurnatauskas K. „Unitas Lithuanica“ 1555-1955. Mūsų sparnai, 1955, nr. 8-9, 24-26; Baublys A. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais. Vilnius: Versus Aureus, 2006, 504.
3. Reformacijos metu susiformavusi Bažnyčia buvo pavadinta pagal J. Kalvino suformuluotą Bažnyčios reformos tikslą — Dievo žodžiu reformuoti Bažnyčią, todėl ir reformatų pavadinimas kilo iš trumpinio „Dievo žodžiu reformuota Bažnyčia“ (A. B.). 
4. Baublys A. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais. Vilnius: Versus Aureus, 2006, 185-203.
5. Baublys A. Reformatų bažnyčios Sinodo politika spaudos draudimo metais. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. X. Kultūriniai saitai abipus Nemuno: Mažosios Lietuvos reikšmė Didžiajai Lietuvai spaudos draudimo metais (1864-1904). Klaipėda, 2004, 48-62.
6. Baublys A. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais. Vilnius: Versus Aureus, 2006, 136. 
7. Šepetys J. Katekizmas evangelikų-reformatų tikėjimo vaikams. Su priedais: 1. Trumpa bažnyčios istorija. 2. Apie šventą raštą. 3. Tikėjimų sulyginimas. Vilnius, 1910, 92.
8. Ten pat, 68.
9. Ten pat, 68.
10. Ten pat, 68-69.
11. Ten pat, 70.
12. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1909 m. Kan VI. L. 164. 
13. Tamulėnas M. Reformatų įnašas atkuriant Lietuvą. Mūsų sparnai, 1968, nr. 25, 43.
14. Yčas M. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, t. 1. Vilnius, 1991, 143-164.
15. Tamulėnas M. Reformatų įnašas atkuriant Lietuvą. Mūsų sparnai, 1968, nr. 25, 44-46.
16. Lietuvos albumas. Kaunas: Spindulys, 1990, 45.
17. Yčas M. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, t. 3. Vilnius, 1991, 47-67.
18. Lietuvos albumas. Kaunas: Spindulys, 1990, 44.
19. Ten pat, 23.
20. Jakubėnas P. Keletas S. Dagilio biografijos žinių. Biržų žinios, 1923 m. kovo 18 d.
21. Tumas J. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų grupė. Lietuvių literatūros paskaitos. Kaunas, 1924, 195. 
22. Ten pat, 196.
23. Superintendento atitikmuo Katalikų bažnyčioje būtų vyskupas (A. B.).
24. Kregždė J. Poeto Dagilio jaunystė ir senatvė. Mūsų sparnai, nr. 34, 1973, 41.
25. Ten pat, 41.
26. Dagilis S. Lietuviškas šiupinys. Vilnius: Vaga, 1973, 6.
27. Tumas J. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų grupė. Lietuvių literatūros paskaitos. Kaunas, 1924, 206. 
28. Tumas J. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų grupė. Lietuvių literatūros paskaitos. Kaunas, 1924, 206.
29. Kregždė J. Poeto Dagilio jaunystė ir senatvė. Mūsų sparnai, nr. 34, 1973, 42.
30. Dagilis S. Lietuviškas šiupinys. Vilnius: Vaga, 1973, 9-10.
31. Evangelikų giesmynas su maldomis. Kaunas, 1942, 640. 
32. Kregždė J. Lietuvos reformatų raštija. Chicago, 1978, 155. 
33. Kolekta — bažnytinis terminas tikslinei piniginių aukų rinkliavai apibūdinti (A. B.).
34. Kregždė J. Lietuvos reformatų raštija. Chicago, 1978, 157. 
35. Kyla — „išvarža“ biržiečių tarme (A. B.).
36. Drotvinas V. Adomo Stuobrio „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“. Gimtasis žodis, 2002, nr. 11, 8. 
37. Klaros Šepetienės atsiminimai. Mūsų sparnai, 1964, nr. 17, 18.
38. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. – 1879 m. Kan. 5. L. 46.
39. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. – 1888 m. Kan. 5. L. 79.
40. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. – 1889 m. Kan. 4. L. 84.
41. Klaros Šepetienės atsiminimai. Mūsų sparnai, 1964, nr. 17, 18.
42. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. – 1893 m. Kan. 7. L. 100.
43. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. – 1894 m. Kan. 3. L. 103.
44. BKM „S“GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1894 m. Kan. 5. L. 104.
45. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1898 m. Kan. 1. L. 116.
46. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1903 m. Kan. 8. L. 141.
47. Misius K. Švobiškis. Žiemgala, 2002, nr. 2. Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/ z/2002_02_0 5.html
48. Klaros Šepetienės atsiminimai. Mūsų sparnai, 1964, nr. 17, 18.
49. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1912 m. Kan. 1. L. 175.
50. Klaros Šepetienės atsiminimai. Mūsų sparnai, 1964, nr. 17, 19.
51. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1918 m. Kan. 1. L. 192.
52. Klaros Šepetienės atsiminimai. Mūsų sparnai, 1964 m., nr. 17, 19.
53. Iš Povilo Jakubėno prisiminimų. Mūsų sparnai, 1963, nr. 14, 3.xxx
54. Ten pat, 6.
55. Plepys M. Biržų miesto mokykla. Mūsų sparnai, 1966, nr. 20, 33.
56. 56 Iš Povilo Jakubėno prisiminimų. Mūsų sparnai, 1963, nr. 14, 10.
57. 57 BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868–1918 m. – 1875 m. Kan. 6. L. 30.
58. 58 Iš Povilo Jakubėno prisiminimų. Mūsų sparnai, 1963, nr. 15, 13.
59. 59 BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868–1918 m. – 1887 m. Kan. 5. L. 75.
60. 60 Iš Povilo Jakubėno prisiminimų. Mūsų sparnai, 1963, nr. 15, 13.
61. 61 Ten pat, 14.
62. Bielinis K. Dienojant. Spaudos draudimo laikų atsiminimai. Vilnius: Mintis, 1992, 45; Tamulėnas M. Knygnešiai ir kun. P. Jakubėnas. Mūsų sparnai, 1963, nr. 14, 14.
63. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1893 m. Kan. 7. L. 110.
64. Iš Povilo Jakubėno prisiminimų. Mūsų sparnai, 1963, nr. 15, 16-17.
65. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1897 m. Kan. 4. L. 114.; 1898 m. K 2. L. 117.
66. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1899 m. Kan. 1 L. 121.
67. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1899 m. Kan. 2. L. 121. 
68. M. Tamulėnas savo straipsnyje pateikia 1900 m. datą, kurią atkartoja ne tik šis šaltinis, bet ir kiti. Žr.: Tamulėnas M. Knygnešiai ir kun. P. Jakubėnas. Mūsų sparnai, 1963, nr. 14, 14.; Tamulėnas M. Reformatų įnašas atkuriant Lietuvą. Mūsų sparnai, 1968, nr. 25, 44; Lietuvių enciklopedija, t. 9. 1956, 263-264.
69. BKM „S“ GEK 18351/6. Kanonai 1868-1918 m. - 1907 m. Kan. 1. L. 158.
70. Neimanas S. Povilas Jakubėnas. Mūsų sparnai, 1971, nr. 30, 36.
71. Tamulėnas M. Knygnešiai ir kun. P. Jakubėnas. Mūsų sparnai, 1963, nr. 14, 14.
72. Plepys M. Biržų miesto mokykla. Mūsų sparnai, 1966, nr. 20, 36.
73. Tamulėnas M. Knygnešiai ir kun. P. Jakubėnas. Mūsų sparnai, 1963, nr. 14, 15.
74. Karaša M. Biržų miesto keturklasės mokyklos trečioji laida. Mūsų sparnai, 1969, nr. 26, 13-14.
75. Plepys M. Biržų miesto mokykla. Mūsų sparnai, 1966, nr. 20, 34. 
76. Neimanas S. Povilas Jakubėnas. Mūsų sparnai, 1971, nr. 30, 36.
77. 1906 m. Sinodo memorialai. MAB, F. 40-881/3. Mem. 74. L. 95.
78. 1907 m. Sinodo memorialai. MAB, F. 40-881/3. Mem. 51. L. 106.
79. 1908 m. Sinodo memorialai. MAB, F. 40-967. Mem. 21. L. 4. 
80. 1911 m. Sinodo memorialai. MAB, F. 40-967. Mem. 67. L. 646. 

Archyviniai šaltiniai
1. Mokslų akademijos biblioteka (MAB). Rankraščių skyrius:
2. Sinodo memorialai, MAB, F. 40-881/3.
3. Sinodo memorialai, MAB, F. 40-967.
4. Biržų krašto muziejus „Sėla“ (BKM „S“):
5. Kanonai 1868-1918 m. BKM „S“ GEK 18351/6.
Literatūra
1. Baublys 2006 - Arūnas Baublys. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795-1830 metais. Vilnius: Versus Aureus. Baublys 2004 — Arūnas Baublys. Reformatų bažnyčios Sinodo politika spaudos draudimo metais. Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. 10, 48—62.
2. Bielinis 1992 — Kipras Bielinis. Dienojant. Spaudos draudimo laikų atsiminimai. Vilnius: Mintis. 
3. Arūnas Baublys
4. Reformatai aušrininkai ir varpininkai Lietuvos tautinio atgimimo procese
5. Dagilis 1973 - Stanislovas Dagilis. Lietuviškas šiupinys. Vilnius: Vaga.
6. Drotvinas 2002 — Vincentas Drotvinas. Adomo Stuobrio „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“. Gimtasis žodis, nr. 11.
7. Giesmynas 1942 — Evangelikų giesmynas su maldomis. 1942.
8. Yčas 1991 — Martynas Yčas. Atsiminimai. Nepriklausomybės keliais, t. 1—3, 143—164. Vilnius.
9. Jakubėnas 1963 — Iš Povilo Jakubėno prisiminimų. Mūsų sparnai, nr. 14.
10. Jakubėnas 1923 — Povilas Jakubėnas. Keletas S. Dagilio biografijos žinių. Biržų žinios, nr. 18.
11. Karaša 1969 — Mykolas Karaša. Biržų miesto keturklasės mokyklos trečioji laida. Mūsų sparnai, nr. 26.
12. Kregždė 1973 — Jokūbas Kregždė. Poeto Dagilio jaunystė ir senatvė. Mūsų sparnai, nr. 34.
13. Kregždė 1978 — Jokūbas Kregždė. Lietuvos reformatų raštija. Istorinė apžvalga. Chicago.
14. Kurnatauskas 1955 — Konstantinas Kurnatauskas. „Unitas Lithuanica“ 1555—1955. Mūsų sparnai, nr. 8—9.
15. LA 1990 — Lietuvos albumas. Kaunas: Spindulys.
16. LE 1957 — Lietuvių enciklopedija, t. 9. Chicago.
17. Lukšaitė 1999 — Ingė Lukšaitė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje XVI a. trečias dešimtmetis - XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius: Baltos lankos.
18. Misius 2002 — Kazimieras Misius. Švobiškis. Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/z/2002_02_05.html
19. Neimanas 1971 — Stasys Neimanas. Povilas Jakubėnas. Mūsų sparnai, nr. 30.
20. Plepys 1966 — Mykolas Plepys. Biržų miesto mokykla. Mūsų sparnai, nr. 20.
21. Šepetienė 1964 — Klaros Šepetienės atsiminimai. Mūsų sparnai, nr. 17.
22. Šepetys 1910 — Jonas Šepetys. Katekizmas evangelikų-reformatų tikėjimo vaikams. Su priedais: 1. Trumpa bažnyčios istorija. 2. Apie šventą raštą. 3. Tikėjimų sulyginimas. Vilnius: M. Kuktos sp.
23. Tamulėnas 1963 — Mykolas Tamulėnas. Knygnešiai ir kun. P. Jakubėnas. Mūsų sparnai, nr. 14.
24. Tamulėnas 1968 — Mykolas Tamulėnas. Reformatų įnašas atkuriant Lietuvą. Mūsų sparnai, nr. 25.
25. Tumas 1924 — Juozas Tumas. Draudžiamasis laikas. Aušrininkų grupė. Lietuvių literatūros paskaitos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.
Arunas Baublys
DIE REFORMIERTEN IN DER NATIONALEN ERWECKUNGSBEVEGUNG ALS ANHÄNGER DER “AUSZRA” UND “VARPAS” STRÖMUNGEN
Zusammenfassung
Seit der Niederlegung des gemeinsames litauisch — polnisches Reiches, der Adelsräpublik, die Landesgebiete in denen am meisten wohnten die Ethnische Litauern, waren zwangsweise eingegliedert an das Russland. Im 19 Jahrhundert zwei große Nationalaufstände waren blutig niedergelegt. Als Rache gegen das ungehorsame Land, die Örtliche Staatsverwaltung, 
Arūnas Baublys Reformatai aušrininkai ir varpininkai Lietuvos tautinio atgimimo procese
einführte für das besiegte Volk den verbot des Druckes litauischen Büchern mit lateinischen Buchstaben. Die bis Mitte des Jahrhundertes liberale Bildungsverfassung, leistete in den Grund- und Kirchlichen oder Gemeindeschulen die unterrichte in der Muttersprache durchzuführen, war entzogen und die Bildung war umgesetzt nur auf die russische Sprache. Am Anfang dieses Verbotes probierte man auf Zwangsweise auch in den Kirchlichen Religionsunterrichten die russische Sprache als Lehramtssprache zu durchsetzen. Die Reformierte Minderheitskirche währte sich gegen solches und hatte Erfolg in dem, das, das Verbot für den Druck der konfessionellen Literatur, wie auch die Umsetzung der Religionsunterrichtssprache auf Russisch, für sie wurde entzogen.
Die litauische illegale Buchproduktion massiv startete gleich in Preußischlitauen, wo am Ende des Jahrhundertes, entstanden die Monatsschriften „Auszra” und etwas später „Varpas”, die als Hauptziel deklarierten die Abschaffung des Druckverbotes und breiteten weit hinaus die Ideen der Nationalen Erweckung.
Das Hauptziel dieser Arbeit besteht in dem, das wir brauchen eine direkte Antwort, wie situierte sich die Reformierte Minderheitskirche zu diesen Prozessen. Die Kirche bestand aus polnisch-, deutsch- und litauischsprachigen Bevölkerung, jedoch am Ende des Jahrhundertes die litauische Bevölkerung war schon deutliche Mehrheit. Als Indikation zu der Stellung der Reformierten in dieser Frage sind ausgewählt zwei Laienpersonen (Dagilis und Sketeris) und Zwei Pastorenfiguren (Jakubenas uns Szernas) — alle litauischer Herkunft.
Der Lebenslauf und die Wirkung diesen Menschen, zeigte eindeutlich, das dank der Zielmäßiger sprachlicher Politik der Reformierten Synode, die Reformierten Litauern haben sich Vielfältig arrangiert in die Nationalerweckungsbewegung wo sie spielten eine deutliche Rolle die später bezog sich auch auf die Aufbauphase des Nationalstaates.