Įrašai

Arnoldas Piročkinas. Lietuvos evangelikų reformatų tautinis apsisprendimas

2017 03 31

XVII a. viduryje Didžiojoje Lietuvoje nuslūgus reformacijos bangai ir vėl įsigalėjus katalikybei, ilgainiui lietuvių tautoje šalia katalikų daugumos atsirado dvi religinės mažumos: evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų. Pagal 1923 m. nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymą šalyje būta apie 1 740 000 lietuvių, iš jų apytikriai 30 000 liuteronų ir 15 000 reformatų. Procentais tai būtų: lietuvių liuteronų 1,72, o reformatų - 0,86 procento.

 Visos negausios mažumos, atsidūrusios ir išsklaidytos didelę kiekybinę persvarą turinčios daugumos apsuptyje, norėdamos išlaikyti savo identitetą, patiria nemaža sudėtingų problemų. Jų sudėtingumas ypač padidėja tos pačios tautos religinėms mažumoms. Jų atskirybė nuo daugumos nėra absoliuti, tik dalinė. Čia iškyla neaiškumų, ar toji dalinė atskirybė ves prie didesnės arba visiškos pertvaros tarp daugumos ir mažumos, ar vis dėlto tarp jų susidarys glaudesnių sąlyčio taškų, nepanaikinančių mažumos savitumo. Pirmuoju atveju religinė mažuma savo tautai neduoda visų potencinių jėgų, atsiduria jos gyvenimo periferijoje. Šį santykių schemos atvejį kiek primena D. Lietuvos lietuvių liuteronų dalyvavimas XIX a. pradžioje prasidėjusiame ir - XX pradžioje savo valstybės atkūrimu pasibaigusiame lietuvių tautiniame judėjime. Lietuvių liuteronų indėlis šiame procese buvo palyginti minimalus.

Tuo atžvilgiu kur kas veiksmingiau reiškėsi negausi lietuvių reformatų bendruomenė. Ji, ryžtingai kovodama dėl savo religinio identiteto, davė daug stropių, sąmoningų, lietuvybei nusipelniusių veikėjų. Šį dviejų religinių mažumų skirtingumą nulėmė tam tikros kiekvienai bendruomenei savitos aplinkybės. Joms išnagrinėti reikėtų specialaus darbo. Tačiau kelias jų bent trumpai verta paminėti, kad būtų suprantamesnis dviejų religinių mažumų nevienodas dalyvavimas lietuvių tautinės savimonės raidoje. Vieną iš jų yra iškėlusi Marija Gražina Slavėnienė studijoje „Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia 1915-1940 m.“ (in: Lietuvos evangelikų bažnyčios. Istorijos metmenys. Sudarė Arthur Hermann. - Baltos lankos, 2003). Jos įžvalgiai nurodoma, kad „nepriklausomybės išvakarėse buvusių Baltijos provincijų evangelikų liuteronų konsistorija, kuriai priklausė lietuviai evangelikai liuteronai, buvo kontroliuojama vokiečių kilmės viduriniojo luomo ir aristokratijos, todėl joje dominavo vokiečių reikalai. Evangelikų reformatų sinoduose, atvirkščiai, aktyviai reiškėsi valstiečių kilmės inteligentai, kurie gynė lietuvių interesus“ (p. 303).

Nevienodos bažnytinių vadovybių nuostatos nulėmė skirtingą šių religijų inteligentų rengimą. Liuteronai, neturėdami Lietuvoje aukštesniųjų mokyklų, iš vietinių lietuvių faktiškai neišmokslino nė vieno dvasininko ar pasauliečio inteligento. Tuo tarpu reformatai nuo seno turėjo ne vien pradinių mokyklų, bet ir vidurinių. Antai 1625-1824 m. Kėdainiuose veikė reformatų gimnazija. Kai ji buvo uždaryta, reformatų sinodas siųsdavo iš Lietuvos gabesnių jaunuolių su stipendijomis mokytis Slucko gimnazijoje. XIX a. ne vienas jos absolventas tapo aktyviu lietuvių tautinio judėjimo dalyviu.

Lenkijoje, D.Lietuvoje ir paskui ypač Rusijoje liuteronybė buvo tapatinama su vokiškumu, katalikybė - su lenkiškumu. Jei kas liuteronas, tai buvo įsigalėjusi šiose šalyse nuomonė, kad jis ir vokietis, kas katalikas, - tai tas ir lenkas (plg. pasakymą polska wiara - lenkų tikėjimas). Turint galvoje, kad D.Lietuvoje šalia lietuvių liuteronų būta beveik tiek pat vokiečių ir kad bažnyčiose dominavo vokiečių kilmės dvasininkai, kurie protegavo vokiečių kalbą, nors ir negujo lietuvių kalbos, tas liuteronų kaip vokiečių įvaizdis tarp lietuvių daugumos labai įsitvirtino. Tad lietuviai liuteronai palyginti vėlai, bene XX a. antrajame dešimtmetyje, ėmė D.Lietuvoje griežčiau atsiriboti nuo vokiečių.

Tuo tarpu reformatai kitų tautų ir tikėjimų žmonių buvo sunkiai suplakami su kuria tauta - lenkais, latviais ar tuo labiau vokiečiais. Štai ši aplinkybė taip pat stiprino

jų lietuviškumą: jiems lyg ir nesistengta įteigti, kad jie ne lietuviai, kaip tai buvo daroma lietuviams liuteronams. Taigi lietuviams reformatams, atrodo, niekas neįkalbinėjo ligos, kad jie ne lietuviai. Tad jiems teliko įrodyti, kad jie ne blogesni lietuviai už katalikus. Ir tai jie su kaupu padarė.

Beveik tuo pačiu metu, kai Vilniaus universiteto auklėtinis Simonas Daukantas pradėjo savo lituanistinę veiklą, jo amžininkas biržėnas Kazimieras Kristupas Daukša (1795-1865), baigęs Kėdainių gimnazijoje mokslus, po kurio laiko 1830 m. pradėjo mokytojauti Biržų evangelikų reformatų parapinėje mokykloje. Čia jis bene 1836 m. ėmė sudarinėti lietuvių - lenkų kalbų žodyną, o paskui šoko rašyti lietuvių kalbos gramatikos „Trumpa kalbamokslė liežuvio lietuviško“. Šių darbų jam, ko gero, prireikė darbui mokykloje. Įdomu, kad gramatikai naudojosi biržėnų šnekta. Tai leidžia spėti, kad jis nesirėmė ankstesnėmis M.Lietuvoje išleistomis gramatikomis, taip pat vienintele D.Lietuvoje išėjusia anonimine gramatika „Universitas lingvarum Litvaniae“ (Lietuvių kalbų visuma, 1737 m.). Tikriausiai kiek ne kiek jo vadovautasi lenkų kalbos gramatikomis. Šį spėjimą patvirtintų, kad K. K. Daukšos gramatika buvo dvikalbė: dalis teksto lietuviško, dalis - lenkiška. Orientacija į lenkų kalbą buvo būdinga visiems XIX a. pirmosios pusės ir net vėlesnių dešimtmečių lietuvių rašytojams ir kalbos darbuotojams D.Lietuvoje, pradedant Antanu Klementu ir baigiant Karolina Praniauskaite. Kai kuriems iš jų kalba buvo pirmoji, pagrindinė priemonė.

Glaudų ryšį su lenkų kalba išlaikė ir K.K.Daukšos sūnus Eduardas Jokūbas Daukša (1836 - apie 1890). Nepaisant to, kad jo rašyta eilėraščių abiem kalbomis, juose išreikšta apsisprendusio lietuvio nuostata. Mykolas Biržiška savo brolio Vaclovo Biržiškos knygoje „Aleksandrynas“ (t. III, p. 410) yra pridėjęs išnašą, jog prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vilniuje girdėjęs pasakojant, kad E. Daukša per lenkų poeto vilniečio Vladislavo Sirokomlės laidotuves 1862-09-19 pasakęs tada labai nuaidėjusią kalbą lietuviškai. Tačiau leidinio „Ant upės krašto blindelė auga“ (Vilnius, 1987) paaiškinimuose (p. 241) ši versija paneigiama: ji atsiradusi dėl E.Daukšos pagarsėjusios litvomanijos.

E.Daukšos gyvenimas, sakytume, buvo labai audringas. Baigęs Slucko gimnaziją, studijavo mediciną Maskvos ir Dorpato (dabar Tartu) universitetuose, paskui filologiją Karaliaučiaus universitete. Studijų nebaigęs, 1860 m. apsigyveno Vilniuje, kur suartėjo su minėtu poetu V.Sirokomle. 1863 m. prisidėjo prie sukilimo. Ištremiamas karo lauko teismo sprendimu į Tobolską. 1884 m. grįžta į Lietuvą. Laikosi Papilėje ir Biržuose. Bastosi apylinkėse, kol 1890 m. žiemą randamas sušalęs pakelėje netoli Biržų. Jo gyvenime daug kas ribojasi su legendomis. Iš tų pusiau legendinių pasakojimų vis dėlto darosi aišku, kad jo būta apsisprendusio lietuvio patrioto, atsisakiusio senųjų unijinių pažiūrų ir ryžtingai nusiteikusio prieš Rusijos įvykdytą Lietuvos užgrobimą.

Po nesėkmingo 1863 m. sukilimo lietuvių tauta, praradusi nemaža perspektyvių veikėjų, turėjo laukti apie dvidešimt metų, kol subrendo išleidusių pirmąjį tautinį periodinį žurnalą „Aušrą“ inteligentų karta. Ji, užgesus „Aušrai“, tuojau įsiūbavo „Varpą“. Nuo šių dviejų leidinių atsišakojo kiti laikraščiai, o visi kartu jie sukėlė iki tol neregėto tautinio sąmoningumo bangą, kurios neatlaikiusi Rusijos imperijos valdžia su caru priešakyje 1904 m. gegužės 7 d. buvo priversta atsisakyti savo užmačios primesti lietuvių tautai rusišką raidyną.

1883-1904 m. išsiliejusiame lietuvių tautiniame judėjime netrūko nė evangelikų reformatų. Bene ryškiausiu jų atstovu tuo metu laikytinas Stanislovas Dagilis (1843 - 1915). Jo kelias į mokslus ir lietuvišką veiklą buvo labai sunkus, o pradžia smarkiai pavėluota. Varžomas baudžiavos pančių, jis šiaip taip išsiveržia mokytis Kėdainiuose, paskui Slucke. 1869 m., būdamas jau 26 m. amžiaus vyras, stoja į Peterburgo istorijos ir filologijos institutą ir po ketverių metų jį baigia. Gauna paskyrimą dirbti toli nuo Lietuvos - Sumuose (Ukrainoje). Čia išdirba 21 metus, kol išsitarnauja pensiją.

Kokius tris dešimtmečius gyvendamas toli nuo Lietuvos, S. Dagilis visą laiką neišleido iš širdies ir galvos savo gimtojo krašto, jo žmonių ir kalbos. Juozas Tumas-Vaižgantas, susižavėjęs jo lietuviškumu, rašė: „Dagilis buvo lietuvis, lietuvis ir paliko. Aštuoniolika pirmųjų metų buvo jį subrandinę tiek pakankamai, padarę pilną žmogų, jog joki rusinimai mokyklose ir tarnyboje nebeišrovė jam lietuvių širdies“ (Vaižgantas. Raštai. T. 18. - Vilnius, 2007. - R 139). Iš visų Lietuvos reformatų jis aktyviausias „Aušros“ talkininkas ir žymiausias literatas: originaliosios poezijos kūrėjas, talentingas vertėjas. J.Tumas-Vaižgantas ypač didžiai vertino jo verstą Adomo Mickevičiaus „Konradą Valenrodą“: „O jei aš būčiau Mickevičius, tai visai nesidrovėdamas padėčiau savo parašą po vertimu ir pasakyčiau: jis - kone tikras brolis originalui“ (ten pat, p. 167).