Įrašai

Ingė Lukšaitė. Evangelikų ir katalikų veiksmų perimamumas keičiant liaudies tikėjimo pavidalus (XVI a. paskutinis ketvirtis - XVII a. pirmas trečdalis)

2017 03 31

Senosios Lietuvos, kai mes ją suprantame, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalį, kurios gyventojų daugumą sudarė lietuviai, krikščionėjimo procesas buvo labai sudėtingas. Valstiečių, o plačiau imant liaudies (1) - jos gyventojų daugumos - tikėjimo tyrimai yra labai problemiški, istorikai yra paskelbę tais klausimais daug apibendrinimų, tačiau jie diskutuotini. Istoriografijoje, kuri interpretuoja Lietuvos valstiečių tikėjimą XVI-XVII a., dažnai imamasi jį pristatyti vienu kuriuo nors požiūriu: etnologus, mitologus domina archaiška tikėjimo sankloda, pagonybės reliktai, o kartais tikėjimo visuma interpretuojama net kaip pagonybė. Natūralu, kad kaupiant empirinę medžiagą platesnėms interpretacijoms būtina tirti reiškinio sanklodos sudėtines dalis: reliktus, archaišką vaizdinių, požiūrių klodą, reiškinio struktūrą, jos kitimą ir kt., tačiau nebandant aprėpti dėmesiu visumos, prarandama galimybė suvokti ir interpretuoti patį krikščionėjimą, kadangi visų tautų ir visuomenių istorijoje jis yra ilgaamžis religijos kaitos procesas. Tiriant tokius sudėtingus kultūros reiškinius, vienareikšmė interpretacija supaprastina ir suprastina mūsų suvokimą bei riboja pažinimą.
Lietuvos istorikai yra pareiškę įvairių nuomonių apibūdindami valstiečių tikėjimą XVI a.-XVII a. pirmoje pusėje. Dauguma rašiusių (Zenonas Ivinskis, Juozas Jurginis, Marcelis Kosmanas) gana vieningai tvirtino, kad valstiečių tikėjime buvę labai daug pagonybės reliktų, kad tarp jų per XV a. labai lėtai plitusi katalikybė. Skyrėsi istorikų požiūris vertinant ir interpretuojant XVI a. valstiečių tikėjimą, krikščionybės perėmimo laipsnį ir būdus. Ivinskis krikščionėjimą siejo su katalikybės plitimu, o vertindamas XVI a. pirmos pusės tikybinę padėtį prieš reformaciją atkreipė dėmesį, kad „Nemuno krantų lietuviai apie 1550 metus dar buvo stipriai prisirišę prie katalikybės", Paulius Rabikauskas specialiai tyrė Katalikų Bažnyčios veiklą ir jos indėlį į krikščionybės įtvirtinimą Žemaitijoje (2). Jurginis nagrinėjo pagoniško tikėjimo simbiozę su krikščionišku, o liaudies tikėjimo kaitoje ypač akcentavo tą aplinkybę, kad valstiečiai laikęsi kai kurių savo archaiškų papročių, kaip pasipriešinimo įbaudžiavinimui ir aiškino, jog kai kurie XVI a. autorių paminėti dievai ir dievybės buvę pavadinimai (3) jų buities ar socialinio gyvenimo reiškinių, kuriuos valstiečiai sufantastino, o informatoriai sudievino. Kosmanas teigė, kad XVI-XVIII a. ir katalikybė, ir protestantizmas tarp Lietuvoje valstiečių buvo su stipriomis pagonybės priemaišomis, valstiečių tikėjimo visumą vadino sinkretizmu (4). Jis priėjo prie išvados, jog valstiečių „tikrasis" krikščionėjimas vykęs nuo XVI a., kai prasidėjusi reformacija ir kad sinkretizmas buvęs Lietuvos ir kitų Pabaltijo šalių (Latvijos, Estijos) krikščioniškų religijų mentaliteto ypatybė, nebūdinga kitiems Europos kraštams (5). Latvijos katalikų bažnyčios istorijos autorius H. Strodas XVII a. pirmųjų dešimtmečių religinę padėtį apibūdina kaip neapibrėžtą situaciją tarp liuteronybės, katalikybės ir pagonybės (6). Lietuvos istorijos sintezėse valstiečių tikėjimas apibūdinamas kaip sinkretiškas, o populiariuose leidiniuose pastaba apie to laiko Lietuvos liaudies nekrikščioniškumą jau yra tapusi stereotipine. Antra vertus, iškėlusi sinkretizmo problemą, Lietuvos istoriografija ir istoriografija apie Lietuvą šios problemos dar nuosekliai netyrinėjo. Religijos istorikai yra priėję prie išvados, kad daugelis plačiai paplitusių religijų yra sinkretiškos. Pati krikščionybė taip pat laikoma sinkretiška, kadangi formuodavusi yra perėmusi ir sintezavusi ne vienos Artimųjų Rytų tautos (ypač Izraelio tikėjimo), Antikos visuomenių pasaulėžiūrą. Josepho Ratzingerio nuomone, „krikščionybė yra sintezė, veikianti Jėzuje Kristuje tarp Izraelio tikėjimo ir graikų dvasios" (7). Kilus reformacijai, jos ideologai tarp daugelio kitų siekių skelbė, kad norį naikinti katalikybėje išlaikytą pagoniškąjį paveldą. Tad kalbant šių dienų kalba, tai būtų galima interpretuoti, kaip siekį keisti sinkretiškumo pavidalą, tačiau vargu ar galima būtų teigti, jog po reformacijos krikščionybė prarado savo sinkretiškuosius bruožus. Tad tektų svarstyti problemą apie sinkretiškumo bruožų kaitą, tačiau šiame straipsnyje nuo jos atsiribosime.
Lietuvos istoriografija ir istoriografija apie Lietuvos liaudies tikėjimą iki XX a. pabaigos vieningai priėjo prie išvados, kad valstiečių tikėjimas, jų pamaldumas stipriai skyrėsi, palyginti su kilmingųjų, ypač politinio, intelektualinio elito, Bažnyčių aukštųjų pareigūnų tikėjimu ir religine praktika. O kadangi valstiečiai sudarė gyventojų daugumą, interpretuojant jų tikėjimą, daromi apibendrinimai apie Lietuvos krikščionėjimo laipsnį, gana dažnai visos visuomenės mastu krikščionybės įsitvirtinimo laipsnis apibūdinamas kaip labai menkas. Lietuvos tikybinę padėtį, specialiai valstiečių tikėjimą interpretuojanti istoriografija iki XX a. pabaigos nepasitelkė religijos sociologijos metodų ir artikuliuotai neiškėlė klausimo, ar valstiečių tikėjimas XIV-XVIII a. buvęs specifinis kultūros reiškinys, kuris apibūdinamas jam būdingais bruožais. Antra, istoriografijoje pastebėta, kad valstiečių tikėjime per XVI a. ir XVII a. pirmą pusę vyko žymūs pokyčiai, tik istorikai juos siejo su skirtingų Bažnyčių veikla arba su vykusia visuomenės socialine kaita. Trečia, šioje istoriografijoje iškeltas teiginys, jog valstiečių tikėjimo sinkretizmas XIII-XVIII a. Europoje yra būdingas tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai, nėra paremtas komparatyvistiniais darbais. Visi šie klausimai turėtų būti tyrinėjami kaip vieninga visuma, kadangi iš esmės semantiškai yra labai glaudžiai susiję ir sudaro plačios problemos dalį. Tų klausimų tyrinėjimų sąsajos yra aptartos autorės monografijoje apie reformaciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje (8).
Šiame straipsnyje dėmesys bus telkiamas į du pagrindinius dalykus - aptarsime, ar liaudies tikėjimo, kaip specifinio tikėjimo, samprata gali būti vaisinga XIV-XVIII a. Lietuvos krikščionėjimo tyrinėjimams ir kaip XVI-XVII a. pirmoje pusėje kito valstiečių tikėjimas, o svarbiausia, ar tuos pokyčius sąlygojo viena kuri nors to meto Bažnyčia, ar tai buvo bendras kelių Bažnyčių veiklos rezultatas; siekiama apžvelgti, kaip, kokiais būdais Lietuvoje veikusios Bažnyčios stengėsi keisti tą liaudies tikėjimą ir pamaldumo formas.
Pirmiausia tyrinėtojas, kokių humanitarinių mokslų atstovas jis būtų - etnologas, religijotyrininkas ar kultūros istorikas - susiduria su istorinių šaltinių, teikiančių informaciją apie valstiečių ir miestelių gyventojų tikėjimą, specifika. Iš esmės visi jie yra netiesioginiai. Vokiečių liaudies tikėjimo XV-XVII a. tyrinėtojas Willis Erichas Peuckertas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra valstiečio, kuris mums ką nors apie savo tikėjimą pasakytų per šiuos dešimtmečius, [...]. Tik keli vyrai, kurie buvo kilę iš valstiečių, užaugę kaip jaunuoliai valstiečiai, Liuterio atveju, arba buvęs valstiečių šeimininkas, Zimmerno grafų atveju, sugebėjo suprasti valstiečių mintis ir „prietarus" (9). Pačių valstiečių parašytų tekstų nebuvo nei Vokietijos žemėse, nei LDK. Susiduriame dėl įvairių motyvų parašytais tekstais: vieni autoriai stengėsi papasakoti Centrinės ar Vakarų Europos skaitytojams įdomybių apie tolimą, nepažįstamą kraštą, kiti siekė sublizgėti savo erudicija; trečius - nustebino kitokia, jiems nepažįstama liaudies kultūra; buvo norinčių paryškinti savo nuopelnus krikščioninant „tamsius" žmones; rašė kunigai, besiskundžiantys sunkiu ganytojo darbu ir prašantys juos perkelti kitur. Vieni tų autorių neblogai pažinojo valstiečių gyvenimą, o kiti žvalgėsi į tikėjimo dalykus nemokėdami kalbos, pravažiuodami pro šalį, ar šiek tiek pagyvenę Lietuvoje, bet tolimi valstiečių gyvenimo kasdienybei. Visi žinome, kad šaltinių tyrimams yra būtina atidi jų kritika, ji atliekama ne vienu metodu. Kiekvienas šaltinis, kaip informacijos teikėjas, turi savo apibrėžtis: jį kūrusio asmens kultūros, kurioje jis užaugęs, terpę, socialinę autoriaus padėtį, jo vertybinę, pažintinę orientaciją, informacijos pažinimo laipsnį, o vienas svarbiausių dalykų yra informacijos perteikimo motyvas, laukiamas rezultatas. Vertinant ir interpretuojant XVI-XVII a. tekstus apie Lietuvos valstiečių tikėjimą ypatingą dėmesį būtina atkreipti į tų tekstų kūrimo motyvaciją, kadangi ji kuria papildomas teikiamos informacijos reikšmes.
Konstantino Jablonskio, Ivinskio, Jurgio Lebedžio parengtos šaltinių publikacijos ir tyrinėjimai (10) padėjo empirinius pagrindus Lietuvos valstiečių tikėjimo tyrimams. Šiems tyrimams pasitarnauja ir dar pasitarnaus „Baltų religijos ir mitologijos šaltinių" tomuose sukaupti tekstai (11) ir daugelio tyrinėtojų pristatomos šaltinotyrinės tų tekstų analizės. Tačiau „Baltų mitologijos šaltinių" sudarytojas Norbertas Vėlius, sekdamas Vilhelmo Mannhardto koncepcija (12), atrinkdamas tekstus iš esmės dėmesį kreipė į tuos, kurie galėjo teikti informacijos apie archajiškąjį liaudies tikėjimo klodą, kurie buvo informacijos šaltiniai mitologijai tyrinėti arba galėjo pasitarnauti senųjų mitinių vaizdinių rekonstrukcijai. Nepaisant to, skelbiami tekstai tyrinėtojams gali būti polifunkciniai: jie gali būti ir mitologijos, ir liaudies tikėjimo, ir liaudies kultūros tyrimų pagrindas, jei jie bus suvokiami tik kaip dalis šaltinių, apibūdinančių liaudies tikėjimą ir kultūrą. Ar prabils visa šių tekstų informacija, priklausys nuo tyrinėtojų metodų, konceptų.
Tyrinėjant XVI-XVII a. tekstus apie Lietuvos valstiečių tikėjimą pirmiausia kyla klausimas, kokius kriterijus autorius taikė valstiečių krikščioniškumo laipsniui nustatyti: ar teologo, kunigo, universiteto dėstytojo, spaustuvininko mentaliteto suformuotus krikščioniškojo tikėjimo postulatus? Pritaikius tokius krikščioniškumo vertinimo kriterijus (o dauguma rašiusiųjų kaip tik tokius rinkosi), be abejonės, akivaizdu, kad to meto liaudies tikėjimas neatitinka XVI-XVII a. intelektualinio elito krikščioniškumo sampratos. Iš daugelio XVI-XVII a. tekstų žinome, kad ir liuteronai, ir katalikai kaltino valstiečius laikantis pagonybės tikėjimų ir pagoniškų papročių, savo ruožtu evangelikai reformatai kaltino katalikus puoselėjant pagonybę. Ir katalikų, ir liuteronų dvasininkai skundėsi, jog parapijoje yra nežinančių Dešimt Dievo įsakymų, menkai mokančių katekizmą, daug tokių, kurie senai ėję išpažinties, kad jie esą pagonys. Ar iš tiesų šiuos tekstus galime skaityti paraidžiui? Tyrinėjant jų teikiamą empirinę informaciją (ją kritiškai vertinant) apie valstiečių tikėjimą būtina atskirti informaciją apie tikėjimą, vaizdinius, papročius ir jų turinį nuo to, kokias išvadas apie tikėjimą darė tekstų autoriai, ir nepasiduoti jų sugestijai.
XVI a. valstiečių tikėjimui apibūdinti yra ir kiek kitokių šaltinių: jau yra vizitacijų ataskaitų, iš kurių lengviau spręsti apie realią padėtį. Turimi Tarkvinijaus Pekulo 1579 m. Žemaitijos vyskupystės vizitacijos aktai (katalikų) (13) ir kai kurių Mažosios Lietuvos valsčių ir bažnyčių vizitacijų (1549 m. Tilžės ir Kaukėnų parapijų vizitacijos, 1578 m. Ragainės bažnyčių vizitacijos (14) ir apskrities revizijos ataskaitų nuotrupos) aktai liudija labai panašią tikėjimo būklę tarp valstiečių. Iš XVII a., ypač pirmos pusės jau turime nemažai jėzuitų misijų ataskaitų, ir katalikų, ir reformatų žemvaldžių nurodymų, kaip valstiečiai turi lankyti bažnyčią ir t. t. Liaudies krikščionėjimo laipsniui nustatyti XX a. istorikai dažniausiai pasitelkia išorinius rodiklius: parapijų plotus, bažnyčių tinklo tankį (jis retas, palyginti su Vidurio ir Vakarų Europos kraštais), apytiksliai pažįstamą dvasininkų kontingentą. Visi šie rodikliai yra svarbūs ir dažnai jais remdamiesi istorikai abejoja valstiečių pasaulėžiūros krikščioniškumu iki XVII a.
Tad iš tiesų XVI-XVII a. krikščionybės doktrina, pamaldumo formos, dievobaimingumo turinys, kurį teigia teologai, skirtingų Lietuvos religijų atstovų poleminiai raštai, filosofijos kursų autoriai ar interpretatoriai, Vakarų bei Centrinės Europos knygų autoriai - viskas buvo nepanašu į tai, ką po kruopščiausių paieškų tyrinėtojas gali rasti Lietuvos valstiečių tikėjime ir pasaulėžiūroje. Šią koliziją pažymi dauguma istorikų. Pasitaiko nuomonių, kurios šitą tikėjimo formų neatitikimą interpretuoja radikaliai - visą to meto valstiečių tikėjimą vertina kaip ne krikščionybę, ir apibūdina jį kaip pagonybę, o geriausiu atveju kaip sinkretizmą. Ar tokia liaudies tikėjimo interpretacija yra vienintelė galima, ar yra kokia kita alternatyva?
Religijos sociologijos pagrindų kūrėjas XX a. pirmais dešimtmečiais Maxas Weberis suformulavo esminius teiginius apie skirtingų visuomenės sluoksnių religingumo ir tikėjimo tipus, apibūdino kai kuriuos tų sluoksnių tikėjimo bruožus, o pastarųjų kaitą susiejo su visuomenės struktūros kaita. Jis išskyrė valstiečių, bajorų, amatininkų, neturtingųjų (smulkiųjų) miestiečių kaip miestiečių dalies, riterių religingumo tipus, kaip turinčius tam tikrus apibrėžtus bruožus. Juos suprato ne kaip stabilius, visiems laikams nustatytus, tačiau kaip tikėjimo, pamaldumo ypatybes, leidžiančias tipologizuoti visuomenės sluoksnių ir klasių (pagal Weberio klasės sampratą) tikėjimo pobūdį (15). Valstiečių tikėjimo tipą iki XIX a. Weberis apibrėžė kaip neatitinkantį pagrindinių oficialios Bažnyčios reikalavimų: „Dar Viduramžių Bažnyčia oficialioje savo doktrinoje (Tomas Akvinietis) valstietį traktuoja kaip žemesnio rango krikščionį arba jį mažiau vertina. Religinė valstiečio glorifikacija ir tikėjimas ypatinga jo dievobaimingumo verte yra Naujųjų laikų raidos rezultatas" (16). Apibūdindamas valstiečio tikėjimo bruožus Weberis akcentavo, kad „valstiečiai yra toks sluoksnis, kuriam labai retai būdingas kitas religingumas nei tikėjimas magija" (17). Weberio bandymas apibūdinti visuomenės sluoksnių ir klasių tikėjimo bruožus, kaip modeliuojančius tipus, buvo kritikuojamas, nors pats filosofas aiškiai pripažino, jog visų jo aptartų sluoksnių ir klasių tikėjimas bei dievobaimingumo formos istorijoje kito. XX a. apibendrinančiuose religijotyros veikaluose tais atvejais, kai nagrinėjami vidiniai religijų kaitos dalykai, aptariami tuo pat metu vienoje religijoje egzistuojančios „skirtingos pakraipos ir skirtingi sluoksniai", ką Giunteris Lanczkowskis vadina vidiniu religijos pliuralizmu, pavyzdžiui, skirtumai tarp šventiko ir pasauliečio religijos sampratų, paties religingumo pobūdžio. Ernestas Gellneris nusakydamas tokį pasauliečių (valstiečių) religingumą (kaip vieną iš galimų atvejų), jį vadina „žemesniu", ir teigia, kad jame „dažniau akcentuojamas ne mokytumas, o magija, ir ne taisyklių laikymasis, o ekstazė" (18). F. Pfisteris ir Lanczkowskis išskyrė valstiečių, arba kitaip liaudies religingumą, kaip vieną vidinių religijos sluoksnių. Pfisterio sąvokomis tariant, jame glūdinti „gelmės religija" (Tiefreligion), „kurioje tebegyvuoja labai seni tikėjimai, senų seniausiai atmesti oficialiosios religijos" (19). Lanczkowskis šio tikėjimo pavidalo būdinga savybe laiko tai, kad jame toliau išlieka „įvairių prietarų, iš kurių neretai galima atpažinti seniai nunykusių religijų rudimentus" (20).
Lietuvos istoriografijoje buvo suabejota, ar galima kalbėti apie liaudies tikėjimo pobūdį, kaip apie kultūros reiškinį, kaip apie vieną iš Pfisterio, Lanczkowskio vadinamųjų „religijos sluoksnių", kadangi valstiečiai, kaip ir kiti sluoksniai arba visuomenės grupės buvo vienos ar kitos Bažnyčios nariai, jiems buvo skelbiama ta pati tikėjimo doktrina, jie su nedidelėmis išimtimis dalyvavo daugelyje bendrų apeigų, klausė bendrų parapijai, kurią sudarė skirtingi visuomenės sluoksniai, pamokslų, giedojo bendras giesmes ir t. t. Tačiau nagrinėti liaudies pamaldumo pavidalus, jų bruožus, būdingus tam tikru apibrėžtu laiku ir lyginti juos su bajorų, miestiečių (turtingųjų ir neturtingųjų), intelektualų pamaldumo formomis istorikams duoda pagrindo nemažai dalykų: Bažnyčių patarnavimo prieinamumo skirtumai hierarchizuotoje visuomenėje, bažnyčių tinklo išsidėstymas, jo tankis, dvasininkų pasirengimas, apeigų kalbos parinkimas, skelbiamos doktrinos teiginių prasmės suvokiamumas, visuomenės sluoksnių bei kultūros konteksto skirtumai ir t. t.
Semiotika pagrindė ir paaiškino patį procesą, kaip tas pats perduodamas teiginys perdavimo metu gali kurti skirtingas reikšmes, kaip perteikiama informacija, gyvuojanti ar sukurta viename kontekste patekusi į kitą priėmėjo kultūrinį kontekstą gali būti, o mūsų aptariamu atveju būtinai ir bus skirtingai, kitaip suprasta; visa kurios nors Bažnyčios universalioji doktrina konkrečios Bažnyčios veikloje perteikiama skirtingiems sluoksniams, kuriems būdingas kitoks mentalitetas, kitoks kultūros kontekstas kurs ir kitokius tikėjimo pavidalus bei dievobaimingumo bruožus ir bus prielaida susidaryti kitokioms religinėms praktikoms. Valstiečių sluoksnio kultūra, palyginti su kitų visuomenės struktūros dalių kultūros raida ir Viduramžiais, ir ankstyvaisiais bei brandžiaisiais Naujaisiais laikais, kito lėtai. Nors ji nuolat keitėsi, naują kultūros reiškinį pritaikydama prie jau esančio, tačiau ta kaita vyko lėčiau, išlaikydama glaudų tęstinumą su praėjusių laikų kultūra; valstiečių, kaip ir kitų visuomenės sluoksnių ar luomų kultūra, buvo nuolat perteikiama naujoms kartoms, tačiau šio proceso būdingas bruožas buvo tas, kad valstiečiai senąjį paveldą perdavė mažai transformuodami, o istorijos raidoje labai iš lėto jį keitė, todėl naujoms kartoms buvo perteikta daug archaiškų dalykų, nors ir pakeistomis formomis. Valstiečių, kaip ir kitų panašius bruožus turinčių mažesnių visuomenės struktūrinių sluoksnių kultūra, apskritai vadinama liaudies kultūra, sudarė prielaidas daugybės skirtingų Europos kultūrų egzistencijai; amžiams slenkant tas kultūras keitė valstybių teritorijų pergrupavimas, visuomenių socialinių struktūrų, socialinių sąlygų ir technologijų kaita. Tačiau bet kuris kultūros reiškinys, plisdamas susidurdavo su galingu priimančiosios visuomenės dalies kultūriniu kontekstu, kuris laikui bėgant kūrė naujus pavidalus, variantus, atmainas, t. y. teikė naujas reikšmes. Tokiu požiūriu pažvelgus į Lietuvos valstiečių tikėjimo raidą bei patį valstiečių krikščionėjimo procesą, jų pamaldumo formų kaitą galima suvokti ir istorijos šaltinių (ypač tekstų, specialiai kurtų informacijai apie valstiečių tikėjimą) specifiškumą, ir tai, ką tie informatoriai „matė" ir ką norėjo „matyti", ką „suprato".
Apie liaudies tikėjimo pavidalų kaitos problemą kiek kitu aspektu jau beveik dešimtmetį diskutuoja Vokietijos (B. Gordon, M. G. Mūller, H. Schilling, W. Reinhard, H. R. Schmidt) (21), o dabar jau ir kai kurie Lenkijos istorikai. Jie ėmė vartoti konfesionalizacijos paradigmą. Keliami klausimai, kokiais būdais ir modeliais religijos įsitvirtina visuomenėje; pastebėta, kad tam tikroje fazėje religijos griežtina savo dogmatiką, ieško ortodoksinių pavidalų; tiriamas tikėjimo ryšys su Naujųjų laikų valstybės, disciplinuotos pavaldinių visuomenės, socialinio disciplinuotumo formavimusi, keliamas reikalas tirti planingą žmonių elgesio ir laikysenų kitimą, kuris tampa valstybes kuriančiu veiksniu; bandoma nustatyti konfesionalizacijos fazes nuo XVII a. Bet pirmiausia tebesvarstoma, ar ši paradigma tinka Lenkijos ir Lietuvos valstybei, kurioje, palyginti su Vokietija, valstybės vaidmuo ir tikinčiųjų santykiai buvo kitokie. Tad konfesionalizacijos paradigma kelia reikalą tirti daug platesnę problemą - religijos vaidmenį visuomenės ir valstybės konsolidacijos procesams, numato aplinkybes, kai skirtingi valstybės tipai yra prielaida kitokiam to vaidmens reiškimuisi. Tačiau keliant klausimą, kaip religijos įsitvirtina, tampa ir ar tampa integraciniu ryšiu visuomenėje, istorikui iškyla reikalas specialiai tirti, kaip ji pasiekia valstiečius - gausiausią XVI- XVII a. Europos visuomenės sluoksnį, ar keičia ir kaip keičia jų mentalitetą bei pasaulėžiūrą.
Valstiečių tikėjimą kaip specifinį tikėjimo pavidalą bei jo raidą kaip tam tikrus būdingus bruožus turintį reiškinį jau seniai tiria Vokietijos religijos ir kultūros istorikai. Antai dar XIX a. viduryje Adolfas Wuttke išleido platų katalogą „Dabartiniai vokiečių liaudies prietarai" (22). Vokietijos kultūros istorikas Peuckertas apibūdindamas XV-XVI a. sąvartą Vokietijos istorijoje, kaip didžiojo pasaulėžiūrinio lūžio laikotarpį, skyrė specialų veikalą valstiečių, t. y. liaudies religinės sąmonės, kaitai nagrinėti. Jis iškėlė uždavinį susieti Vokietijos kultūros istoriją ir liaudies kultūros tyrinėjimus, o „liaudies kultūros ir mitologijos tyrinėjimus pakelti į dvasios istorijos rangą" (dvasios istorijos terminas yra artimas šių dienų terminui mentaliteto istorija) (23). Peuckertas surinko duomenis apie liaudies tikėjimą iš XV-XVII a. kronikų, kunigų pamokslų, knygų pratarmių, iš daugelio įvairaus žanro tekstų vokiečių kalbos paplitimo zonoje ir iš vokiečių-lenkų kultūrų sandūros teritorijų. Jis rėmėsi ne svetimšalių, o kraštą gerai pažįstančiųjų informacija. Šiuose tekstuose paliudijama, kad Vokietijos žemių valstiečiai XVI a. tikėję koboldais, verpėjomis (verpimo kambarių moterimis) - dvasiomis, kurios gyvenusios tamsiose trobose, globojusios darbščias ir baudusios tingines valstietes. Ne tik valstiečiai tikėjo, kad vandenyse gyvenę vandeniai, o kalnų miškuose - dvasios „laukiniai vyrai", vaistažolių žinovai, jie grobę vaikus, „laukiniai medžiokliai" globoję žvėris. Išsilavinęs, t. y. raštingas Silezijos kronikos „Chronica Comitatus Glacensis HabelschWerdii" autorius aprašė ir paaiškino tokį įvykį: apie 1618 m. Breslau (dab. Vroclavo) apylinkėse būtybė Drache nešusi šeimininkui turtus; ji supykusi, kai šeimininkė padavusi per karštą pieną, ir ne juodos, bet žalos karvės, todėl Lignicoje sudeginęs 700 namų (24). Būtų galima kelti klausimą, ar raštingasis kronikininkas, ar aprašytieji tikintieji buvo pagonys? Ko gero, toks klausimas Vokietijos istoriografijoje būtų laikomas nekorektišku. Peuckertas tiria, kada ir kaip transformavosi archaiškiaušių ir Viduramžių germanų tikėjimo klodų vaizdiniai, kada vyko lūžiai. Jis priėjo išvadą, kad didysis pasaulėžiūros lūžis, kuris žymėjo Naujųjų laikų mentaliteto brendimą, sietinas su XV a. pabaiga ir XVI a. pradžia, su sparčia miestų kultūros plėtote, toliau - su reformacija, su Liuterio užmoju visą margą anapusinių, ne žmogiškųjų būtybių ir vaizdinių pasaulį (juo dar tikint) suskirstyti į dvi - Dievo ir velnio sferas (Drache, kitaip Trache, taip pat tapo velniu).
Lenkijos istorikas Stanislovas Bylina paskyrė specialią studiją Lenkijos vėlyvųjų Viduramžių liaudies kultūrai; joje susikoncentravo į liaudies tikėjimo, pasaulėžiūros klausimus, rėmėsi čekų, Silezijos, Vengrijos liaudies kultūros tyrinėjimais ir šaltiniais (25).
Apibendrindami galėtume tarti, kad liaudies (valstiečių ir miestelių gyventojų) tikėjimui būdingi šie bruožai: ypač stiprus tikėjimas magija, gebėjimas išlaikyti iš praeitų šimtmečių paveldėtus tikėjimų vaizdinių klodus, kintančius labai iš lėto; tikėjimo pavidalą tais laikais labai nedaug keitė aukštoji teologija, jam buvo būdingi liaudies kultūros klodai, saviti kiekvienam kraštui, etninei bendrijai. Antra vertus, liaudies tikėjimo pavidalas nors ir lėtai, bet vis dėlto kito.
Peržvelgus šiuo metu istoriografijoje atliktus Lietuvos valstiečių tikėjimo tyrinėjimus, šaltinių medžiagą ir vadovaujantis liaudies tikėjimo, kaip specifinio kultūros reiškinio konceptu, yra pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos valstiečių, o kiek plačiau tariant, liaudies tikėjimą XVI a. galėtume apibūdinti, kaip vėlyvųjų Viduramžių krikščioniškojo tikėjimo pavidalą. Tada kyla klausimas, ar stengtasi tą tikėjimą keisti, kada ir kokiais būdais jį bandė keisti Lietuvos Bažnyčios, ypač ar skyrėsi to keitimo būdai ir priemonės.
Žinome, kad XVI-XVII a. LDK visuomenė buvo daugiakonfesinė. Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas 1568 m. patvirtino lygias visų krikščioniškų tikybų bajorų teises, suteikęs privilegiją užimti valstybinius urėdus ir būti išrinktais į renkamas pareigas: Tos „visos" krikščioniškos tikybos tuo metu buvo katalikybė, stačiatikybė ir evangelikų konfesijos - liuteronai, evangelikai reformatai ir arijonai (nors kiek vėliau jiems evangelikų vardo kitos bos nepripažino). Totorių - musulmonų, karaimų - karaitų ir judėjų ši privilegija neminėjo. Religijotyros terminais tariant, LDK visuomenėje buvo akivaizdus religijų sinoikizmas (26).
Tuo metu LDK iš esmės jau buvo susiformavusi Evangelikų Reformatų krašto Bažnyčia, nusistovėjo pagrindiniai jos doktrinos teiginiai ir evangelikų Bažnyčių tarpusavio santykiai, o dalis aukštųjų Katalikų Bažnyčios vadovų ėmėsi įgyvendinti Tridento bažnytinio Susirinkimo nutarimus bei Katalikų Bažnyčios reformas. Visa tai vyko tebeveikiant LDK iš seno paveldėtoms nuostatoms, reikalaujančioms vienoje valstybėje sugyventi skirtingų tikėjimų visuomenės dalims. Antra vertus, LDK XVI a. paskutinį ketvirtį ir XVII a. pradžią galima apibūdinti, kaip skirtingai tikinčių visuomenės dalių galios pusiausvyros laikotarpį. Pačioje amžiaus pabaigoje, kai buvo pradėti vykdyti 1596 m. Brastos unija Abiejų Tautų Valstybės (Lenkijos-Lietuvos valstybės) stačiatikių atžvilgiu, Stačiatikių Bažnyčia skilo į uniją priėmusius (unitus) ir jai pasipriešinusius (dizunitus) ir ši pusiausvyra kiek sutriko, tačiau buvo stengtasi ją atstatyti bent jau pilietinio veikimo lygmeniu: akivaizdu, kad Unitų Bažnyčios sąjungai su Katalikų Bažnyčia evangelikai priešpriešino Evangelikų Reformatų Bažnyčios 1599 m. susitarimą su dizunitais dėl bendrų veiksmų. Esant to aplinkybėms Bažnyčios institucijos atkreipė dėmesį į būtinybę plėsti savo atramą visuose visuomenės sluoksniuose, o į valstiečius pažvelgta kaip į potencialų Bažnyčios įsitvirtinimo visuose visuomenės sluoksniuose rezervą, valstiečių tikėjimo pobūdis tapo svarbiu dalyku - šio gyventojų sluoksnio priklausymas vienai ar kitai Bažnyčiai potencialiai galėjo stiprinti arba silpninti dėl įtakos visuomenėje besirungiančias Bažnyčias.
LDK Lietuvos istoriografija su nedidelėmis išimtimis atskirai tyrė kiekvienos Bažnyčios įnašą valstietijos krikščioninimo procese. Vertingi yra atskirų tikėjimų veiklos tarp valstiečių tyrimai, kaupiantys empirinę medžiagą, kurios stygių tebejaučia visi šias problemas palietę tyrinėtojai.
Žengiant toliau maga pažvelgti į skirtingų krikščioniškų Bažnyčių veiklą šioje srityje kaip į visumą. Ar rasime veiklos formų priklausomybę ir panašius veiklos būdus? Ar galima pastebėti gebėjimą perimti juos vieniems iš kitų, juos keisti, siekiant optimalesnio rezultato? Tai yra ar galima nustatyti, kiek krikščioniškosios Bažnyčios buvo susijusios tarpusavyje tikslais ir veiklos būdais? Atsakę į tuos klausimus, galėtume vertinti ir veiklos specifiką, pasirinktų veiklos būdų rezultatyvumą.