Įrašai

Ingė Lukšaitė. Reformacijos pradžia Europoje

2017 04 05

martin-luther-Didžiosios Europos ir pasaulio istorijos sintezės apibūdina XV ir XVI a. sandūrą kaip daugelio naujų procesų pradžią, lėmusią ilgo laikotarpio - naujųjų laikų susiformavimą. XX a. pirmojoje pusėje istorikai klausė, ar prasideda nuo reformacijos naujieji laikai? Nuo XV a. jau kelis šimtmečius Vakarų, Pietų ir Vidurio Europoje humanizmas keitė elito mąstymo būdą, atsirado įtakingų visuomenės jėgų, norinčių koreguoti ir tikėjimo pavidalą: tuo metu autoritetu paremtą santykį su religija papildyti arba pagrįsti pažinimu.

Visuomenėje tikėjimo srityje pamažu ryškėjo asmeninio apsisprendimo poreikis. Tačiau jo galimybės XVI a. pradžioje buvo labai menkos:
Religinio akto grynumas ir laisvė asmeniškai apsispręsti tikėjimo dalykuose šioje tradicinės krikščioniškos vienybės kultūroje turėjo labai mažą tikimybę išvengti politinės prievartos ar bandymų paveikti jėga(1).
Tvenkėsi įtampa tarp naujai besiformuojančių politinių, socialinių bei kultūrinių procesų ir konservatyviojo kultūros klodo, kurį palaikė paveldėtos iš viduramžių politinės institucijos ir bažnytinė organizacija.

Paminklas Martinui Liuteriui Hanoveryje


Bažnytiniai prieštaravimai buvo glaudžiai susipynę su tarpvalstybiniais ir valstybių vidaus konfliktais (2).  
XVI a. pradžioje individualistinio prado vertė buvo pripažinta kilmingųjų luomo elito sluoksniuose, brendo metas šiam suvokimui peržengti kilmingųjų luomo barjerus ir „persimesti" į kitų visuomenės sluoksnių pažiūras. Kituose sluoksniuose individualizmo pradai pateko i labai nevienalytę terpę. Tikyba, visuotinai visus jungusi, jautriai reagavo į pokyčius.
To meto Europos politiniai valstybiniai dariniai buvo paveldėti iš viduramžių. Senosios valstybės, kartu ir Popiežiaus valstybė, kariavo dėl teritorijų, įvairiais būdais aktyviai rungėsi dėl valdžios perdalijimo ir pirmavimo Europoje. O pačioje Šv. Romos imperijoje etniniu pagrindu besikonsoliduojantys junginiai brendo politinei veiklai.
Europos visuomenėje, šalia politikų formuojamos ir bandomos įgyvendinti universalios monarchijos vizijos, vyko tautinių ryšių įsisąmoninimo procesai, bažnyčios skelbiamoje universalumo doktrinoje kilo poreikis individualizuoti tikėjimą, ieškoti kitokio žmogaus ir Dievo santykio. Pasaulietiniai suaugusios su politiniais dariniais bažnyčios siekiai pamažu brandino opozicinį dalies visuomenės požiūrį į bažnytinės institucijos vaidmenį ir reikalą formuoti kitokį jos suvokimą, ieškoti naujo jos santykio su visuomene ir valstybe. Tam Europa jau turėjo XV a. patyrimą - Jano Huso teiktąjį.
Šias įtampas teologine kalba Vokietijos visuomenei išsakė Martinas Lutheris (1483 Eislėbene-1546 ten pat), paskelbęs aštrią to meto bažnyčios veiklos kritiką ir siūlęs grįžti prie pirmojo tikėjimo mokymo šaltinio - Šventojo Rašto, ieškojęs kitokių krikščionybės formų, kuriose atsirastų vietos ir individualistiniam pradui, kitokios bažnyčios ir kitos dvasininkų sluoksnio vietos visuomenėje. M. Lutherio 1517 m. pradėtas skelbti reformuotas krikščionių tikėjimas kai kuriose Vokietijos žemėse (Viurtenbergo, Saksonijos kunigaikštystėse) per kelerius metus išaugo iki nacionalinio judėjimo mastų. Tai vertė ir pasaulietinę Šv. Romos imperijos valdžią, ir katalikų bažnyčios vyresnybę nustatyti savo santykį su vis didesnę jėgą įgaunančiu judėjimu. 1520 m. popiežius paskelbė bulę Exsurge Domine, grasinančią M. Lutheriui atskyrimu nuo bažnyčios. 1521 m. Vormso reichstage pats imperatorius Karolis V įvertino M. Lutherio mokymą kaip ereziją ir paskelbė ištikimybę senajai Dievo, pasaulio ir pasaulietinės valdžios koncepcijai. Nors didžiausi autoritetai pareiškė nepritarimą M. Lutherio idėjoms, visuomenėje buvo gyvas požiūris, kad tikrąją padėtį galįs įvertinti ne vienas kuris asmuo, bet tik visuotinis bažnyčios susirinkimas.
Saksonijos kunigaikštis rėmė M. Lutherį ir jo bendradarbius ir sudarė jiems sąlygas per dešimtmetį parengti reformuojamos bažnyčios teologijos pagrindus. Reformuojamos bažnyčios tikėjimo išpažinimas 1530 m. buvo pateiktas svarstyti Augsburgo reichstagui ir tapo evangelikų liuteronų tikėjimo mokymo pagrindu.
Šiuo audringu laikotarpiu keisti savo padėtį matė būtinybę ne vienas visuomenės sluoksnis: 1522-1523 m. Vokietijoje vyko riterių sukilimas, vadovaujamas Franzo von Sickingeno ir Ulricho von Hutteno, o 1525 m. sukilo valstiečiai ir kai kurių miestų plebėjai. Valstiečių karo numalšinimas ilgam sustabdė valstietijos sluoksnio galimybes tapti politiniu subjektu. 1534-1535 m. įvykęs Tomo Mūnzerio vadovaujamas miestų plebėjų sukilimas buvo ženklas, kad „teisingojo" tikėjimo ieškojimai visa jėga atgaivino radikalius socialinius judėjimus, siekiančius utopiškos visuomenės sandaros, naikinančius valdžios institucijas.
Reformacijos judėjimas jau nuo pat pradžios tapo daugiakryptis, įgaunantis savo pavidalus įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Visa tai vertė liuteronų doktrinoje skubiai nustatyti politinės valdžios ir bažnyčios organizacijos santykius. Istorinės aplinkybės skatino liuteronybės vadovus bandyti artimai susieti bažnyčios organizaciją ir politinę valdžią: politinei valdžiai buvo leista įtvirtinti tikėjimą konkrečioje teritorijoje, tvarkyti bažnyčios turtus ir net spręsti tikėjimo mokyme atsirandančius prieštaravimus - taigi buvo kuriamas pavaldžios valstybinei valdžiai krašto bažnyčios modelis.
1529 m. Šv. Romos imperijos Špėjerio reichstage paaiškėjo, kad nemaža dalis kilmingųjų lieka su senąja bažnyčia, tačiau siekia visuotinio bažnyčios susirinkimo galimoms reformoms apsvarstyti, o kovai su intensyvios reformos šalininkais siūlo kurti specialias represines institucijas ir juos ginklu naikinti. Imperatoriui likus katalikų bažnyčios pusėje, 1531 m. susiformavo Šmalkaldeno protestantų kunigaikščių ir miestų sąjunga. Imperatoriaus ir Šmalkaldeno kunigaikščių 1532 m. Niurnbergo paliaubos suteikė laiko ir galimybes reformacijai plisti kitose Vokietijos žemėse.
Lygiagrečiai beveik tuo pat metu savarankiškas reformacijos židinys įsiplieskė ir Šveicarijoje, kur jau buvo pribrendusios stiprios paskatos reformacijai. Šveicarija pasitiko XVI a. siekdama atsiskirti nuo Šv. Romos imperijos. Sparčiai kito jos senoji visuomenės struktūra: išaugo turtingi savavaldžiai miestai, stiprėjo miestiečių sluoksnis, o miškinguose kantonuose, kurie turėjo apriboti teikiamų samdomų pėstininkų kontingentą, parsisamdantys kareiviai turėjo ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių. Bazelis XVI a. pirmąjį ketvirtį buvo Erazmo Roterdamiečio humanistinės veiklos centras, universitetiniuose miestuose pasiektas aukštas Biblijos tekstų pažinimo lygis.
Šveicarijos miestai tapo bažnyčios ir tikėjimo reformavimo iniciatoriais: 1522-1525. m. Ulrichas Zwinglis (1484-1531) su šalininkais reformavo Ciuricho bažnyčią. Jo teologiniuose veikaluose buvo ir bendrų su liuteronybe idėjų (nuteisinimas tik tikėjimu, Šventasis Raštas - svarbiausias tikėjimo mokymo šaltinis ir reformuotos bažnyčios pagrindas). U. Zwinglio vadovaujamos reformacijos sekėjais tapo daugelis Šveicarijos ir Pietų Vokietijos miestų. 1523 m. Ciuricho miesto reformuotoje bažnyčioje magistratas turėjo teisę spręsti asmens tikėjimo reikalus, panaikino celibatą, vienuolynus, didelę dali bažnyčios turto skyrė materialinei paramai socialiai remtiniems žmonėms. Tikėjimo pagrindu buvo paskelbta Evangelija - Šventasis Raštas, o bažnyčia - nepavaldi popiežiui.
Ciuriche tebebuvo stipri radikalioji srovė - anabaptistai („naujakrikščiai"), kurie siekė atskirti valstybę nuo bažnyčios, palikti bažnyčiai tik tikėjimo, moralės sritis, atriboti ją nuo pasaulietinės valdžios funkcijų, o tikėjimo mokymą papildė argumentais, pagrindžiančiais socialinės lygybės reikalavimus. U. Zwinglio vadovaujama bažnyčia ryžosi kovoti su anabaptistais visomis - ir dvasinės, ir fizinės prievartos priemonėmis.
Reformacijos Šveicarijoje židiniais tapo Bazelio miestas, kurio žymiausias bažnyčios reformatorius buvo Johannas Oekolampadas (1482- 1531), Bernas nuo 1528 m. ir Ženeva nuo 1535 m. Pastarojoje veikė Wilhelmas Farelis (1485-1565), parengęs dirvą antrajai reformatorių kartai. Vadinamosios šveicariškosios (3) reformacijos esminius bruožus suformavo jaunesnės kartos reformatorius Jeanas Calvinas (1509-1564). Savo veikalo Krikščionybės pagrindai (Institutio religionis Christianae) 1536 m. pirmajame leidime ir 1541 m. Ženevai sudarytuose Bažnyčios nuostatuose jis ieškojo naujo savaveiksmio bažnyčios modelio, kurį pamažu plėtojo kituose Krikščionybės pagrindų leidimuose. Bažnyčios organizaciją sudarė stipri savaveiksmė tikinčiųjų bendruomenė ir savarankiškos, savas funkcijas atliekančios bažnyčios institucijos. Bažnyčios institucijose J. Calvinas numatė ir dvasininkų, ir pasauliečių veiklą, tiksliai nustatė kunigų, mokytojų, seniūnų, diakonų pareigas. Pati bažnyčios organizacijos tvarka padėjo presbiterinės-sinodinės bažnyčios organizacijos pagrindus. Aukščiausiu bažnyčios vadovu laikomas pats Kristus, o kunigai ir kiti bažnyčios pareigūnai - Dievo žodžio tarnais (,ministri verbi Dei“) (4), besirūpinančiais žmonių sielų nuteisinimu. Kalvinistų bažnyčios mokyme tikinčiųjų bendruomenė nebuvo atskiriama nuo pasaulietinio gyvenimo įvairovės, o idealioje krikščionio vizijoje neatsisakoma „pasaulio", tačiau mokoma nesileisti, kad šis valdytų. Su J. Calvino vardu siejama predestinacijos teorija, aiškinanti, kad žmogaus likimas Dievo valia yra iš anksto nustatytas, kad Dievas numatęs vienus tikinčiuosius išrinkti, kitus atstumti, ir šios Dievo valios žmogus negalįs pažinti. Kalvinizmas susiformavo ir paplito kiek vėliau nei liuteronybė: 1542 m. buvo išleistas Ženevos katekizmas, 1559 m. - paskutinis J. Calvino pataisytas ir papildytas Krikščionybės pagrindų leidimas. Kalvinizmo presbiterinė-sinodinė organizacija buvo mažiau paranki valstybių valdovams, bet gerai tiko savavaldžiuose miestuose, todėl jo plitimas daugiau priklausė nuo to, kiek pati visuomenė buvo pasirengusi paremti naująją bažnyčią.
Pirmaisiais trimis XVI a. dešimtmečiais daugelio Europos kraštų visuomenes kamavo tos pačios problemos. Todėl iš Vokietijos ir Šveicarijos plintančias M. Lutherio ir jo bendradarbių, J. Calvino ir jo pirmtakų idėjas, ypač tas, kurios teikė pagrindą keisti bažnyčios bei visuomenės santykius, tikėjimo supratimą, perėmė kiti Europos kraštai ir pritaikė jas savo problemoms spręsti.
Liuteronybė daugiausia paplito Anglijoje ir Šiaurės Europoje. Per XVI a. 3-iąjį ir 4-ąjį dešimtmetį reformacijos teikiamomis galimybėmis pasinaudojo Anglijos karalius Henrikas VIII valstybės ir bažnyčios santykiui pakeisti, santykių su Romos popiežiumi krizei išspręsti ir santuoką su pirmąja žmona anuliuoti. 1529-1534 m. Anglijos karalius ir parlamentas savo nutarimais padėjo pagrindus anglikonų bažnyčiai, t. y. angliškajam reformuotos bažnyčios variantui: bažnyčia tapo nebepavaldi popiežiui, išlaikė vyskupų instituciją, aukščiausią valdžią bažnyčioje turėjo Anglijos karalius.
Skandinavijoje liuteronybė pasirodė paranki naujai besiformuojančių valstybių valdovams. XVI a. draskoma vidinių prieštaravimų suiro dar 1397 m. tarp Danijos, Švedijos ir Norvegijos karalysčių sudaryta Kalmaro unija. Švedijoje formavosi tautinė partija, siekianti vaduotis iš unijos ir kurti savarankišką valstybę. Po vadinamosios Kruvinosios pirties - kruvinų 1520 m. Upsalos įvykių (o jie vertinami kaip pabaigę viduramžių laikotarpį Švedijoje), 1523 m. sukilėliai riksdage išrinko Švedijos karaliumi Gustavą Eriksoną Vazą (1523-1560), valdžiusį Gustavo I vardu. Nuo 1527 m., Vastero riksdagui priėmus atitinkamus sprendimus, visos valstybės mastu prasidėjo monarcho palaikoma reformacija: atstatytoje Švedijos Karalystėje buvo kuriama nauja evangelikų liuteronų krašto bažnyčia, konfiskuojamos bažnytinės žemės. 1536 m. Upsalos sinodas paskelbė Švedijos evangelikų liuteronų bažnyčios nuostatus, nuo 1539 m. ši bažnyčia palaipsniui įgavo valstybinės Švedijos bažnyčios bruožų.
Danijoje, irstant Kalmaro unijai, dalis visuomenės toleravo plintančią liuteronybę, kai kuriais laikotarpiais ja rėmėsi ir dėl valdžios kovojantys karaliai Kristijanas II (1513-1523) ir Frydrichas I (1523-1533). Tačiau tik 1536 m. naujasis karalius Kristijanas III (1534-1559) ryžtingai pasuko į liuteronybę (liepė suimti katalikų vyskupus, konfiskuotų bažnyčios žemių lėšomis padengė karo išlaidas). Visuotinis luomų suvažiavimas tais pat metais pritarė liuteronybės įvedimui krašte. 1537 m. buvo patvirtinti Danijos liuteronų bažnyčios nuostatai. Po kelerių metų Visuotinio luomų suvažiavimo sprendimai įsigaliojo ir Norvegijoje, kuri žlungant Kalmaro unijai pateko į Danijos valdžią ir nepajėgė sukurti savo valstybės. Norvegijoje liuteronybė, kartu su danų kalba, vartojama bažnyčioje, buvo diegiama Danijos Karalystės valdžios pastangomis.
1541 m. liuteronų tikėjimas įvedamas vienoje iš Islandijos vyskupijų ir išplinta visoje saloje (1550 m. nukirsdinama galva paskutiniam pasipriešinusiam katalikų vyskupui (6).
1536 m. liuteronų bažnyčios nuostatai įsigaliojo ir Suomijoje, tuo metu politiškai priklausiusioje nuo Švedijos Karalystės. Liuteronų bažnyčios vadovai, saugoję bažnyčios nepriklausomybę nuo valdovo, pasiekė, kad iki XVII a. 3-iojo dešimtmečio valstiečiai ir miestiečiai čia jau buvo perėmę liuteronų tikėjimą (7).
Taigi Šiaurės Europos kraštuose liuteronybę, plitusią visuomenėje įvairiais keliais (per prekybinius, mokslo ryšius, miestiečių veiklą ir kitais komunikacijos kanalais), stipriai rėmė politinė valdžia. Pastarosios parama padėjo susiformuoti Danijos (kartu ir Norvegijos), Švedijos (kartu ir Suomijos), Islandijos krašto bažnyčioms, labai glaudžiai susiėjusioms politinę ir bažnytinę valdžią.
Reformacija Europos valstybėse buvo labai sudėtingas reiškinys: ji prasidėjo kaip argumentų sistemos kūrimas tikėjimui pakeisti, bet greitai pritaikė bažnyčios organizaciją kintančiai visuomenės sanklodai, kylančioms naujoms politinėms tendencijoms. Daugelyje kraštų ji susiejo tikėjimą su politiniais ir socialiniais procesais, sparčiai ir įvairiapusiškai veikė kultūros raidą. Jau per pirmąjį dešimtmetį reformacija tapo daugiakryptė - skirtingos visuomenės jėgos formavo skirtingas „teisingo tikėjimo" ir „vienintelės tikros" bažnyčios vizijas, plėtojo jų mokymą.
Liuteroniškąją reformacijos kryptį, pradėtą kurti Vokietijoje, netrukus perėmė Šiaurės Europos šalys, kurios sukūrė savas krašto bažnyčias ir prisidėjo kurdamos teologijos mokymo ir argumentavimo sistemas.
Šveicarijos reformacijos krypčiai išbaigtą pavidalą suteikė XVI a. 4-ojo- 6-ojo dešimtmečio jos vadovų, ypač Jeano Calvino, darbai. Kalvinizmas paplito Šveicarijoje (jos miškingieji kantonai liko katalikiški), Nyderlanduose, kur stiprėjo kova už atsiskyrimą nuo Habsburgų valdomos imperijos, Prancūzijoje (čia ji niekada netapo vyraujančiu tikėjimu), Vengrijoje (šalia dar kelių kitų srovių).
Vokietijos naujakrikščiai, Tomo Mūnzerio šalininkai, Nyderlandų anabaptistai, Simonso Menno ir Casparo Schwenkfeldo pasekėjai sudarė radikaliąją reformacijos kryptį. Jai atstovavo ir gausios, ir visai nedidelės grupės, kurių tikėjimas, pasaulėžiūra turėjo kai kurių bendrų bruožų (dažniausiai akcentavo asmens apsisprendimą priimti krikštą, t. y. pripažino tik suaugusiųjų krikštą, abejojo šv. Trejybės dogma, siekė socialinės lygybės), bet skyrėsi daugelio dogmų interpretacija, požiūriu į bažnyčią ir kt. Šie judėjimai Europoje buvo ir tikybiniai, ir socialiniai. Jie nesuformavo vieningos doktrinos, vieningos bažnyčios organizacijos, tačiau reiškėsi beveik visose šalyse, kur vyko reformacija.
Skirtinga istorinė patirtis, politiniai ir etniniai visuomenių ypatumai, santykiai tarp paveldėtų politinių struktūrų, katalikų bažnyčią modernizuoti siekiančių jėgų galia ar silpnumas, visuomenės sanklodų bruožai sąlygojo skirtingą reformacijos raidą įvairiuose Europos kraštuose. Reformacija pasireiškė beveik visur, net ir tose šalyse, kur pasaulietinės valdžios ir katalikų bažnyčios sąjunga nuo pat pirmųjų jos žingsnių sukūrė stiprų represinį aparatą jos plitimui visuomenėje sustabdyti. Antra vertus, nė vienoje iš šalių visa visuomenė netapo reformacijos šalininkais, jeigu reformuotos bažnyčios neorganizavo valstybė. Į reformacijos pusę perėjo tik aktyviausios įvairių visuomenės sluoksnių grupės, pats judriausias jos elementas.
Toks daugiaplanis, įvairialypis reiškinys kaip reformacija visuomenėje kūrė įtampų polius tarp grupių, siekiančių sparčiai modernizuoti daugelį visuomeninio gyvenimo bei kultūros raidos sričių, ir ištikimų paveldėtos veiklos ir mąstymo tėkmės šalininkų. Per tuos laikotarpius, kai įtampą buvo bandoma mažinti ne jėga, represijomis, o kūrybine veikla, kultūra ir visuomeninio gyvenimo formos visuose Europos kraštuose sparčiai modernėjo, turtėjo. Pamažu kito ir patys konservatyviausieji, ir modernizacijos siekiantieji.

1. Propylan Weltgeschichte. Eine Universalgesichte, hrsg. von Golo Mann und August Nitschke, t. 7: Von der Reformation zur Revoliution, Berlin – Frankfurt-Wien, 1964, p. 25.
2. Ibid.
*Teologijos terminas, vartojamas lietuvių katalikų ir evangelikų teologijoje, reiškiantis kaltės atleidimą kaltajam. Religinėje literatūroje vartojamos kelios sąvokos: išteisinti – paskelbti ką nors buvus nekaltą, ir nuteisinti – kaltajam atleisti jo kaltes. Sąvoka nuteisinti senesnėje katalikiškoje literatūroje atitinka terminą išganyti. Šiuo metu priimtas nuteisinimo terminas.
3. Šveicarijoje susiformavusi reformacijos kryptis istoriniuose šaltiniuose vadinta įvairiai: helvetiškąja – nu osenoko Šveicarijos (Helveria) pavadinimo, kalvinizmu – pagal žymiausiojo jos teologo Jeano Calvino pavardę, Lietuvos DK kalvinistų bažnyčia vadinta evangelikų reformatų, sutrumpintai reformatų bažnyčia.
4. kai kuriose šalyse (ir Lietuvos DK) dvasininkai tuo metu buvo vadinami ministrais, t.y. tarnais (lot. ministre – tarnas, ministerium – tarnyba, tarnavimas)
5. Ekdahl, Sven, „Das Stockholmer Bludbad 1520. ein skandinavishes Renaissacedrama“ in Macht und Recht. Grosse Prozesse in der Geschichte, hrsg. Alexander Demand, munchen, Sonderdruck, 2-asis papildytas leid., 1991, p. 151.
6. Gierow Krister, „Thron und Altar (Danemark, Norwegen, Schweden)“, in Reformation in Europa, hrsg. von Oskar Thulin, Leipzig, 1967, p. 197-228.
7. Pirenen, Kauko. „Neues im alten Gefass (Finland)“, ibid., p. 229-242.

 

IŠ: Lukšaitė, Ingė. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje : XVI a. trečias dešimtmetis - XVII a. pirmas dešimtmetis /Ingė Lukšaitė ; Lietuvos istorijos institutas. - Vilnius : Baltos lankos, [1999] (Vilnius : Vilspa). - p.