Įrašai

Dainora, Pociūtė-Abukevičienė. Calvinas XVI-XVII a. Lietuvoje: nuo korespondencijos iki pirmosios publikacijos

2017 04 04

1549 m. gegužės 23 d. Calvinas savo Laiškų hebrajams komentarus dedikavo Žygimantui Augustui (1). Dedikaciją išspausdino lotyniškame ir prancūziškame 1549 m. komentarų leidimuose bei pasiuntė laišku Žygimantui Augustui tų pačių metų birželį. Dar sykį šiek tiek paredaguotą dedikaciją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui pakartojo savo kitame veikale — apaštalo Pauliaus laiškų komentaruose, publikuotuose Ženevoje 1551 m. (2) Taip prasidėjo Calvino santykiai su teritoriškai viena didžiausių ir labiausiai į rytus nutolusių Vakarų krikščionybės zonų — Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste.
Lietuvoje Calvino kreipimosi į didįjį kunigaikštį metu nuoseklios evangeliškosios reformos galimybės dar buvo labai miglotos. Ankstyvosios evangelikų kartos siekiai buvo pristabdyti jau XVI a. trečiajame dešimtmetyje Žygimanto I pradėtais leisti draudimais prieš reformaciją. Nors išvengta tiesioginių mirties bausmių (už tai, beje, Calvinas Žygimantą I pagyrė), evangelizmo skelbėjais atsikratyta priverčiant juos bėgti iš šalies į liuteronišką Prūsiją jau nuo XVI a. ketvirtojo dešimtmečio. 1545 m. grįžęs į Vilnių skelbti evangelizmo Abraomas Kulvietis, ryškiausias šios kartos intelektualas, pirmojo evangeliškojo Tikėjimo išpažinimo autorius (Confessio fidei, 1543), artimas karalienės Bonos Sforzos globotinis, galimai buvo nunuodytas, po mirties uždrausta jį laidoti kapinėse (3).
1549 m. pradėti Calvino bandymai daryti įtaką ir kontroliuoti LDK reformacijos eigą ir kryptį truko iki pat jo mirties 1564-aisiais, taigi, penkiolika metų. Trumpai pabandysime apžvelgti ir įvertinti Calvino santykio su ankstyvuoju LDK reformacijos etapu rezultatus.
Italės Bonos Sforzos ir lietuvio Žygimanto I sūnus Žygimantas Augustas (1520— 1572) žinomas kaip valdovas, kurio valdymo metu reformacija Lietuvoje ir Lenkijoje išsiplėtojo labiausiai, o evangelikai įgavo daugiausia teisių, nepaisant to, jog LDK niekuomet netapo protestantiška valstybe. Žygimanto Augusto filoprotestantiškos nuostatos ėmė ryškėti ankstyvoje jaunystėje ir jau nuo 1544 m., jam tapus Lietuvos valdovu, karališkajame Vilniaus dvare gana laisvai ėmė reikštis evangelikai. Pats Augustas ne sykį pademonstravo paramą jiems ir tik žmonos Barboros Radvilaitės vainikavimo, kuriam priešinosi Lenkijos bažnyčia, labui 1550 m. Augustas išleido įsaką prieš erezijas, bet 1552 m. ir vėl apribojo vyskupų teises teisti pasauliečius religiniais klausimais(4). Artimiausias Žygimanto Augusto draugas buvo lietuvių aristokratas kunigaikštis Mikalojus Radvilas Juodasis (1515—1565), nuo 1550—1551 konvertavęs į protestantizmą, todėl iki pat Juodojo mirties Augustas laikytas evangelikų šalininku. 1555 m. Vilniuje katalikybės padėtį ėmęsis gelbėti pirmasis popiežiaus nuncijus Lenkijoje ir Lietuvoje Aloizijus Lippomanas (1496—1559) turėjo įvykdyti karaliaus rekatalikizacijos misiją ir sustabdyti Bažnyčios reformų siekius (5). Tačiau 1556 m. grįžęs į Italiją ataskaitoje popiežiui pareiškė, kad tai beveik neįmanoma, nes Augustas yra eretikas simuliantas, vykdantis slaptą karą prieš Romą (6).
Filoprotestantiškas tendencijas demonstruojančio karalienės Bonos Sforzos nuodėmklausio italo Fransisco Lismaninio dėka jau 1551—1553 m. literatūra ir religiniais klausimais besidomintis Augustas turėjo žinoti ir apie pagrindinį Calvino veikalą Christianae Religionis Institutio (Krikščionių religijos įstatymai), trumpai vadinamą Institutio. Nesiryždamas priimti vienpusio sprendimo karalius, labiausiai skatinamas Radvilo Juodojo, ėmėsi valstybės sinodo religiniais klausimais organizavimo, tikėdamasis reformos klausimus išspręsti diskusijų būdu. Šiam sinodui visomis išgalėmis priešinosi Roma (7).
Calvinas karaliaus ryžtą bandė sutvirtinti dar kartą kreipdamasis į karalių dviem laiškais 1554—1555 m. ir ragindamas Augustą imtis Bažnyčios reformos tėvo vaidmens8. Vis dėlto viltys apie Augusto ryžtą reformuoti Bažnyčią, nors ir laikėsi ilgai, buvo perdėtos. Kokių nors tiesioginių karaliaus atsakymų Calvinui nežinome.
Karaliaus dvejones blaiviausiai įvertino pas Radvilą Juodąjį 1559 m. apsilankęs Calvino pasiuntinys Lelio Sozzinis, informavęs Ženevą apie tai, jog karalius vengia atvirai palaikyti kurią nors pusę (9).
Nuo 1553 m. pabaigos viešą evangelišką elgseną ėmė demonstruoti įtakingiausias LDK didikas ir artimiausias karaliaus bičiulis kunigaikštis Mikalojus Radvilas Juodasis (1515—1565), tais pačiais metais ėmęs Lietuvoje organizuoti ir protestantiškas pamaldas bei pradėjęs sistemišką evangeliškųjų knygų leidybą. Būtent su jo vardu yra susijęs ir evangeliškosios Bažnyčios sistemos sukūrimas Lietuvoje. Radvilas tapo ir pagrindine Calvino viltimi pakreipti LDK evangelikų istoriją šveicariškosios doktrinos keliu: pagarbus, neformalus, tačiau įtemptas bendravimas tarp Radvilo ir Calvino tęsėsi beveik dešimtmetį, iki pat abiejų mirties. Yra išlikę šeši Calvino laiškai Juodajam ir keturi kunigaikščio laiškai Calvinui.
1555 m. Calvinas pirmą kartą kreipėsi dviem laiškais į Radvilą Juodąjį, pagyrė jo perėjimą į evangelizmą ir, žinodamas apie kunigaikščio įtaką karaliui, išreiškė viltis dėl karaliaus konversijos (10). Pastarasis tų pačių metų birželio 13 d. jam parašė atsakymą, kuriame akivaizdžiai patvirtino savo evangeliškąją tapatybę (11). Tuo pačiu metu su Radvilu ėmė bendrauti ir kiti šveicarai — Heinrichas Bullingeris ir Wolfgangas Musculus (12).
Radvilui perėjus į protestantizmą ir pradėjus evangeliškosios Bažnyčios Lietuvoje kūrimą, tarp augsburgiškosios (saksų) ir helvetų konfesijų agentų prasidėjo konkurencija dėl konfesinės įtakos lietuvių evangelizmui. Turint galvoje ir tai, kad 1555 m. pabaigoje į Vilnių katalikybės padėties gelbėti popiežius pasiuntė nuncijų A. Lippomaną, 1555—1556 m. Lietuva tapo itin intensyvios religinės konkurencijos įkaite. Ne paskutinę vietą abiejose evangeliškųjų konfesijų skleidėjų pusėse suvaidino italų disidentai (Juodasis simpatizavo itališkajai kultūrai ir kasdienėje dvaro aplinkoje). Aktyvaus liuteronizmo agento darbo Lietuvoje ėmėsi Pieras Paolo Vergerijus, Viurtembergo (Wurtemberg) kunigaikščio Kristupo pasiuntinys. 1556 m. jis pirmą kartą atvyko pas Juodąjį į Vilnių ir Prūsijoje (Karaliaučiuje) pradėjo plačią leidybinę veiklą. Būtent Vergerijus inicijavo Radvilo atsakymo popiežiaus nuncijui spausdinimą lotynų ir vokiečių kalbomis (Due epistolae, 1556), po kurio kunigaikštis tapo pirmuoju lietuviu, opera omnia pavidalu įtrauktu į visuotinį Romos Index librorum prohibitorum (1559).
Tačiau Radvilo ir Calvino santykius komplikavo trinitoristinės polemikos Lietuvoje pradžia. Jau 1556 m. Radvilo sukurtos Bažnyčios narys Petras Gonezijus (PetrusGonesius, ca 1530—1573), Paduvos universiteto auklėtinis, Secemino sinode buvo įvertintas kaip „servetistas“, pradėjęs Lietuvos Bažnyčios istorijoje abejones dėl Trejybės.
1558 m., grupei italų Ženevoje nepasirašius Calvino tikėjimo išpažinimo, prasidėjo aktyvi italų disidentų veikla Lietuvoje. Dėl jiems, o ypač Giorgio Biandratai (1516—po 1588) suteiktos globos, Juodasis ėmė įgauti antitrinitorizmo rėmėjo šlovę, kurios neatsikratė iki pat mirties (13). 1558 m. pabaigoje Calvinas jau ėmėsi aktyvios opozicijos prieš Biandratos veiklą Lenkijoje ir LDK. 1558 m. birželio laiške Radvilui išreiškė akivaizdų nepasitikėjimą Biandrata, o laiške Lismaniniui tiesiogiai įvardijo Biandratą „monstru“ ir „šliaužiančia gyvate“ (14).
Bandydamas išardyti Radvilo ir Biandratos draugystę, 1560 m. sausį Calvinas dedikavo savo naują Apaštalų darbų komentarų leidimą Radvilui Juodajam (Commentarii integri in Acta Apostolorum, Geneva: Crispinus), vėliau dedikacija buvo pakartota ir 1564 m. leidime (Geneva: Nicolaus Barbirius et Thomas Courteau) ir pranešė apie tai kunigaikščiui dviem laiškais (15). Dedikacijoje Radvilui, Calvinas Biandratą viešai paskelbė „niekingesniu už Stancarą“ (Stancaro deterior) ir pasirūpino veikalą kuo greičiau pasiųsti Radvilui (16). Juodasis knygą gavo, tačiau ilgai ignoravo Calvino pastangas. Tik 1561 m. liepą buvo suorganizuoti du LDK evangelikų atsakymai Calvinui Biandratos klausimu: oficialus Vilniaus bažnyčios išreikštas pasitikėjimas Biandrata bei paties Juodojo laiškas Calvinui, kuriame Biandrata vadinamas „mokyčiausiu vyru ir brangiausiu draugu“ (17) . Istoriografijoje manoma, kad laiškai buvo parašyti diktuojant pačiam Biandratai, kuris reikalavo viešo Calvino atsiprašymo. Calvino pykčio tikrai nenumalšino Radvilo atsainiai pasiųsta „šiaurės kraštų dovanėlė iš kiaunės kailio“. 1561 m. spalio 9 d. laiške Calvinas apkaltino Vilniaus bažnyčią naivumu ir paklydimu, o laiške Radvilui išjuokė kunigaikščio ir Biandratos draugystę, palygindamas Biandratą nebent su Judu ir dar sykį pakartodamas, kad italas yra tik simuliuojantis užsispyręs eretikas (obstinato haeretico) (18). Tai buvo paskutiniai Calvino laiškai lietuviams. Jie nepakeitė Juodojo sprendimų ir Biandratos vaidmens formuojant LDK evangelikų doktrinos ir 1562 m. įtvirtinant moratoriumą nebiblinei kalbai, sykiu tokiems terminams kaip trinitas. Juodasis moratoriumo padarinius ir platų svarstymą Trejybės tema Calvinui išdėstė 1564 m. liepos 6 d. laiške, nežinodamas, kad Calvinas prieš mėnesį mirė (1564 m. gegužės 27 d.) (19). Rašydamas laišką, jau buvo priglaudęs iš Šveicarijos išvytą, antitrinitorizmu apkaltintą Bernardiną Ochiną ir kai kuriuos kitus italus.
Lietuvoje pradėjus leisti protestantiškas knygas ir rengti katekizmus, Calvino katekizmai nebuvo išversti ar imti naudoti LDK evangelikų apeigose. Tačiau Bastoje ir Nesvyžiuje Juodojo protestantiškosios veiklos laikotarpiu leidžiant pirmuosius LDK evangelikų katekizmus, ypač originalų „Kas tu esi?“ katekizmą (pirmą kartą išleistą Brastoje 1558 m., ankstyviausias išlikęs variantas — 1563 m. Nesvyžiaus katekizme), galėjo būti pasinaudota dialoginiu Calvino katekizmu (1542, 1545).


Calvino doktrinos recepcija Lietuvoje, 1565 – 1610 (Andrius Volanas)


Po Radvilo Juodojo mirties 1565 m. Lietuvos Evangelikų bažnyčia ėmė akivaizdžiai tapatintis su helvetų konfesija, tai deklaruodama ir savo dokumentuose. Bažnyčios mecenato vaidmens ėmėsi Radvilo Juodojo pusbrolis Mikalojus Radvilas Rudasis. 1566 m. pasirodė Mikalojaus Paco (Nicolaus Pac) tikėjimo išpažinimas Orthodoxa fidei confessio, kuriam pratarmę parašė Andrius Volanas, pirmą kartą įvardijęs konfesinę LDK evangelikų tapatybę kaip helvetišką (20). XVI a. antrojoje pusėje Andrius Volanas tapo pagrindiniu LDK evangelikų ortodoksijos grynintoju bei europinio masto teologu ir įsijungė į visuotinę polemiką tiek su antitrinitoriais, tiek su jėzuitais. Volanas (apie 1531—1610), nors studijavęs liuteroniškuose universitetuose Frankfurte prie Oderio (1544—1546) ir Karaliaučiuje (1550—1553), buvo ne tik Melanchthono, bet ir Calvino recepcijų Lietuvoje įtvirtintoju.
1565 m. laiške Mikalojui Pacui (Epistola ad Nicolaum Pacium, išspausdintame Paco leidinyje Orthodoxa fidei confessio, 1566) kovodamas prieš Gonezijaus trinito- ristinę polemiką, Volanas pažodžiui pacitavo citatą iš šeštojo Calvino Institutio skyriaus apie Trejybę. 1574 m. Volanas išleido veikalą Vera orthodoxa vetusque in ecclesia sententia de sacramento corporis & sanguinis Domini nostri Iesu Christi (Loskas, Johannas Karcanas) (21). Polemiką su šiuo darbu pradėjo Italijoje gyvenęs ispanų jėzuitas Franciscus Turriani (Torres, Turrianus, 1504—1584), parašęs veikalą Contra Volanum tractatus, kuris buvo išleistas keletą kartų (1575 Florencijoje, 1576 Romoje, 1577 Romoje) (22).
Volanas daug jėgų skyrė Bažnyčios sampratai tikslinti, buvo stipriai veikiamas Melanchthono mokymo apie Bažnyčią kaip coetus scholasticus ir labiau linko laikytis Melanchthono ecclesia bene docta nei Calvino ecclesia bene ordinata sampratos (23). Tačiau kristologijoje ir mokyme apie Eucharistiją esmingai buvo paveiktas Calvino. Pastarojo mokymą apie Eucharistiją matė kaip švarią senosios Bažnyčios ir Augustino mokymo tąsą, tai pabrėžė 1590 m. darbe Laiškas Licinijui (24). Volanas žinojo ne visus, bet gana daug Calvino darbų, turėjo kažkurį Calvino Institutio leidimą, pasirodžiusį tarp 1539—1554 m.
Didžiausią įtaką Volanui yra padariusi Calvino kristologija: pagal Calviną jis dėstė dviejų Kristaus prigimčių teoriją. Apibrėždamas Paskutinės vakarienės sakramentą visiškai sekė Calvino Institutio pateikta samprata: sakramentas yra matomas ženklas nematomos dvasinės esaties (res), matoma forma nematomos malonės, Calvino principu skyrė signum ir res significata.
Calvino doktrinos elementai atsispindėjo nuo 1581 m. Vilniaus bažnyčios leistuose katekizmuose (leidimai Vilniuje 1581, 1594, 1598 ir kt.) (25).


Pirmasis Calvino leidimas Lietuvoje


Po Volano mirties LDK Reformatų bažnyčioje nebeiškilo vieno ryškesnio doktrininio lyderio. Kontrreformacinėje Lietuvoje protestantizmas išgyveno politines represijas, tačiau reformatų padėtis tebebuvo tvirta privačiose Radvilų ir kai kurių kitų didikų valdose. Svarbų vaidmenį šiuo laikotarpiu suvaidino kunigaikščiai ir protestantizmo mecenatai Kristupas Radvilas (1585—1640) bei jo sūnus Jonušas Radvilas (1612—1655), vidurio Lietuvoje suformavę didelę privačią Biržų kunigaikštystę ir valdę Kėdainių miestą. Kunigaikštis Kristupas Radvilas labai domėjosi religiniais klausimais, ypač tarpkonfesine polemika, itin didelę jo bibliotekos dalį sudarė teologiniai veikalai (26). Skaitė lenkų, prancūzų ir lotynų kalbomis, rusėnų — priešingai sūnui Jonušui — nemokėjo (27). Būtent Kristupo ir Jonušo Radvilų valdymo metu LDK Evangelikų bažnyčioje išplito prancūzų religinės hugenotų kultūros tradicija. Ypač pažymėtinas prancūziškų psalmių LDK reformatų himnodijoje išpopuliarinimas. Clemenso Marot psalmių pagrindu Radvilo spaustuvėje Liubče po 1620 m. buvo išspausdintas LDK evangelikų giesmynas lenkų kalba; prancūziškų psalmių pagrindu nuo XVII a. vidurio imta giedoti ir lietuviškai — 1653 m. Kėdainiuose publikavus lietuvišką giesmyną (Knyga nobažnystės krikščioniškos). Galime prisiminti, jog šio reformatų konvoliuto pagrindinis giesmyno rengėjas Steponas Jaugelis-Telega antkapinėje epitafijoje buvo pavadintas „Lietuvos Marotu“ (28).
Aktyviai ir nuolat veikiantys provinciniai Vilniaus sinodai XVII a. pirmojoje pusėje rūpinosi evangeliškosios kultūros sistemišku funkcionavimu. 1612 m. Vilniaus sinode evangelikas-reformatas karaliaus sekretorius Janas Czyžas-Mintautas (Jan Czyž - Mintowt), ėjęs tų metų sinode sinodo pasaulietinio direktoriaus pareigas, informavo, kad yra parengęs Calvino pagrindinio teologinio veikalo — Institutio — vertimą į lenkų kalbą. Czyžas-Mintautas prašė, kad vertimas būtų imamas tikrinti ir vertinti (29). Tokiu oficialiu cenzoriumi buvo paskirtas Vilniaus superintendentas Jakubas Kosteckis. Vertimo, publikuotu pavidalu taip ir neišleisto, taisymas ir redagavimas dėl įvairių priežasčių tęsėsi labai ilgai. Po penkerių metų, 1617 m., Vilniaus sinode vertimą buvo pavesta dar kartą tikrinti Samueliui Lenartowicziui ir Jonui Minvydui. Tik dar po septynerių metų, 1625 m., Vilniaus sinode nurodyta vertimą tikrinti Naugarduko superintendentui Andrzejui Dobrzanskiui ir Adomui Rasijui (30).
Tačiau tų pačių 1625 m. sinodas davė leidimą spausdinti kito vertėjo — Piotro Siestrzencewicziaus atliktą dalies Calvino Institutio vertimą. Piotras Siestrzencewiczius (Petrus Sestrencius, mirė 1655) — Jonušo Radvilo (vyresniojo) ir Kristupo Radvilo dvarų klientas, pradėjęs savo literatūrinę veiklą XVII a. pirmajame dešimtmetyje. 1611—1641 m. (daugiausia pas Radvilų spaustuvininką Petrą Blastus Kmitą) Vilniuje ir Liubče išspausdino keletą laidotuvių kalbų, tarp jų ir nebeišlikusią kalbą mirus Andriui Volanui (31). 1613 m. Vilniaus sinode buvo nurodyta, jog Siestrzencewiczius „tęsia studijas“, tačiau jau nuo 1613 m. pabaigos iki 1625 m. su pertraukomis Siestrzencewiczius ėjo Vilniaus evangelikų gimnazijos rektoriaus pareigas (32). 1616 m. pasiprašė atleidžiamas nuo pareigų mokykloje ir sinodas jo prašymą patenkino (33). Siestrzencewiczius priklausė tai Radvilų dvaro klientų kartai, kuri protestantiškojo išsilavinimo XVII a. pradžioje siekė Prancūzijoje, Sedane. 1424 m. Šiaurės Prancūzijoje, Champagne-Ardenne regione, įkurtas Sedanas reformacijos ir religinių karų laikotarpiu tapo prancūzų religinių disidentų priebėga. Iki 1651 m. Sedano kunigaikštytė priklausė de la Tour d’Auvergne didikams ir buvo nepriklausoma. 1579 m. Sedane buvo atidaryta kolegija, kuri 1601 m. buvo išplėsta iki akademijos. Sedano akademija veikė neilgai. Ji buvo uždaryta 1681 m. hugenotams patiriant vis didesnes represijas.
Žinoma, kad Sedane Siestrzencewiczius buvo 1620 metais, iš ten rašytas jo laiškas Jonušui Radvilui (34). Sedane studijavo ir kiti Kristupo Radvilo klientai, pavyzdžiui, Sebastianas Pakosza, kuris 1626 m. rugsėjį prašė kunigaikščio būti perkeltas į kitą vietą, nes Sedano užkampyje guodėsi nepatiriąs jokių naujovių, nepasisemiąs jokių geresnių dvariškio papročių, negalįs tobulinti elgsenos ar iškalbos. Pakosza pabrėžė, jog čia galima tik studijuoti, todėl jis priminė Paryžių, kur galima pasisemti gerų dvariškio papročių (35). Pakosza liko Sedane, bet jau 1627 m. jam buvo parūpinta dvariškio tarnyba de Bouillono dvare (36).