Ąžuolas Šiukščius. Panevėžys – miestas, kuriame gyvenu

Rašinio konkursas „Panevėžys – miestas, kuriame gyvenu"

Į mano gimtąjį miestą iš Kauno pasisvečiuoti atvyko berniukas Gabrielius. Jau pirmąją dieną susidraugavome. Gabrielius manęs paprašė ką nors papasakoti apie Panevėžį. Mano miestas jam pasirodė gražus ir jis norėjo apie jį daugiau sužinoti. Susimąsčiau, kuo gi ypatingas tas mūsų Panevėžys...Kiek pagalvojęs išpoškinau:

- Ar matei atvažiodamas iš Kauno keleivius pasitinkančius du malūnus? Jie sugriuvę, bet lyg sargai budi prie kelio ir primena senovę.

Gabrielius jų nepastebėjo, bet žadėjo būtinai pažiūrėti grįždamas namo.

Po neilgos akimirkos atsikvėpiau ir ėmiau nesustodamas tarškėti:

- Mūsų miestas labai gražus ir žalias. Jis įsikūręs abipus Nevėžio. Panevėžys – penktasis pagal dydį miestas Lietuvoje. Kai būna miesto gimtadienis, rugsėjo 7 dieną, vyksta didelė miesto šventė ir kartu spalvinga eisena. Joje dalyvauja daugybė panevėžiečių ir miesto svečių.

- Pakeliaukim po Panevėžį, – pasakiau Gabrieliui.

Pasiūliau pasivaikščioti ir apžiūrėti Cido areną, juk čia nuolat kažkas vyksta, o ir pats pastatas labai įdomus. Jis keičia spalvą kaip koks chameleonas. Dar draugui pridūriau:

- Cido arena išskirtina tuo, kad vienintelė Baltijos šalyse turį dengtą dviračių treką iš sibirinių pušų lentelių.

Apžiūrėję Cido areną patraukėme namo, o aš jam vis pasakojau:

- Pakeliui link miesto centro yra kelios bažnyčios. Jos iš tiesų gražios, viena gražesnė už kitą. Centre yra laisvės aikštė. Ji vasarą pasipuošia gėlynais ir fontanais. Aikštės gale yra J.Miltinio dramos teatras. Sesė, mama ir aš ten einame žiūrėti vaikiškų spektaklių. Gal kada nueisime drauge?

Gabrielius klausėsi net išsižiojęs ir vis linkčiojo savo juodaplaukę galvą. O aš, kaip koks gidas vis tarškėjau nesustodamas:

- Paėjęs tolėliau gali pamatyti teatrą ,,Menas“, o prie jo Don Kichoto skulptūrą. Ji gana įspūdinga. Šis rimtas metalinis vyras ant rankos pradžioje laikė nuostabų mėlyną drugelį, bet jis kažkur vis dingdavo, kol buvo patupdytas metalinis drugelis. Norėtųsi tikėti, kad spalvingų sparnelių savininkas tiesiog nuskrisdavo, o ne kažkas jį nulauždavo...

Netoliese galima rasti kraštotyros muziejų. Jis įkurtas gimtajam kraštui tirti. Čia gali daug sužinoti apie Panevėžio istoriją ir dar dalyvauti įvairiose mokomosiose programose.

Tai pat Panevėžyje yra Lėlių vežimo teatras. Teatro kieme – skulptūra H. K. Andersenui. Tai rašytojas sukūręs daugybę pasakų, kurias žino viso pasaulio vaikai ir nemažai jų rodoma Lėlių vežimo teatre. O ir pats teatro pastatas tiek savo išore, tiek vidumi įdomus ir ypatingas. Tik nupasakoti sudėtinga, tad geriau imti ir pamatyti.

Paėjus toliau žvilgsnį patraukia Nevėžio senvagė. Tai nuostabus tvenkinys, kur pasivaikščiojimui nutiesti takai, sujungti tilteliais. Aplinką puošia margaspalviai gėlynai, bei įvairiausios skulptūros.

Nepatikėsi, Gabrieliau, yra net tokia skulptūra ant kurios stalo yra šaškių lenta ir aš su draugais, jei turime baltų ir geltonų centų keliaudami pro šalį vis stabtelime ir sužaidžiame partija kitą. Tai išties smagu.

Gabrieliui net akys sužibo, o aš vis nesilioviau:

- Užkopęs iš senvagės stačiais laiptais pamatysi Panevėžio įkūrėjo kunigaikščio Aleksandro skulptūrą, kuris išdidžiai žvelgia į kiekvieną miestietį ar miesto svečią. Rankose šis mūsų miestui ypač svarbus vyras laiko bažnyčią, todėl jis man visada atrodo toks stiprus.

- Koks įdomus ir gražus tas jūsų Panevėžys! - su neslepiamu susižavėjimu tarė mano naujasis draugas.

Staiga sučiurškė Gabrieliaus telefonas ir jis pasakė:

- Gaila bet man jau laikas namo.

Mes atsisveikinome ir Gabrielius nustraksėjo, bet žinau jo galvoje vis sukosi mintys apie nuostabųjį, jaukųjį, bei įdomųjį mano gimtąjį miestą Panevėžį.   

Ąžuolas Šiukščius, 2b klasė
Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazija,
mokytoja Rasa Plėtienė