Agilė Kučinskaitė. Recenzija Beatrice Masini knygai „Miško vaikai“

Pirma mintis, šovusi užvertus paskutinį Beatrice‘s Masini knygos „Miško vaikai“ puslapį, buvo „O kur tesinys?“ .Iš tiesų, nesitikėjau tokios geros knygos. Be to, labai įdomus siužetas.

Keistoje vietovėje, vadinamoje baze, gyvena vaikai, kuriais niekas nesirūpina, jie nieko neturi, netgi nieko neprisimena. Jie suskirstyti į gumulus ir kevalus. Išskirtinis yra 13 gumulas: Hana, Gloras, Kranakas, Orla, Ninė, Septintukas, Dudu ir Tomas. Visi jie šiek tiek gyvesni ir smalsesni už kitus bazės gyventojus. Ypač – Tomas. Tomas dažnai patiria šukes  - staiga išnyrantį ir dingstantį prisiminimą, arba, kaip jas apibūdina Tomas, „Padrikos ir aštrios. Pasirengusios bet kada išlįsti ir iš skausmo užgniaužti kvapą, o tada vėl pasislėpti tarp minčių, kol nespėjai jų nutverti; pasirengusios apdraskyti ir pradurti rankas, jei jas pagausi, išneši į dienos šviesą ir stipriai suspausi. Šukės. Skausmas, sumišęs su malonumu. Skausmas čia, malonumas kažkur toli.“ Tomas taip pat turi paslaptį (šis žodis – irgi šukė). Tomas turi knygą. Seną pasakų knygą, kuri jam yra labai brangi. Bet kartą griežtoji vadė Hana aptinka knygą. Tomas ima skaityti pasakas. Bazės gyvenimas jiems ima atrodyti vis niūresnis ir nykesnis, tad jie pabėga į mišką. Į mišką, kur bazės vadas Grimas neleidžia eiti. Į mišką, iš kurio niekas negrįžo.

Miške jie patiria įvairių nuotykių, susidraugauja su mutantu šunimi – kiaule Šunku ir randa Lu. Mergaitę mėnulio plaukais, kuri seniai dingo iš stovyklos. Vos ji dingo, visi ją pamiršo. Tik ne Tomas. Miške miršta Septintukas, Tomas tampa Dukart Tomu, ir išaiškėja paslaptis, kad Hana yra Likuotė. Likuočiai – tai vaikai, kurie išgyveno po bombos sprogimo, o išleistukai buvo išlaisvinti iš šaldytuvų, kur buvo įšaldyti jų embrionai.

Visą laiką jie nežino, kad yra stebimi informatikos genijaus Jono ir jo draugo Rubeno. Jonas dirba bazėje, bet jau seniai planuoja pabėgimą iš jos.

Po ilgų klajonių miške, bazės vadas Makempas (arba Grimas) apsižiūri ir išsiunčia Joną su Rubenu ieškoti dingusio 13 gumulo. Tik 13 gumulas – jau nebe šiaip gumulas. Tai vaikų grupelė, ryžtinga ir protinga. „Niekada nebebūsite kaip anie“, sako Jonas Tomui, parvedęs jį į stovyklą. O ten pilna pokyčių. Visi su uniformomis ir šautuvais. Be to, atsirado keletas tikrų tėvų. Paaiškėja, kad Hana turi brolį Dudu, o Ninės tėtis sutinka kartu su Nine paimti ir jos gerą draugę Orlą.

Bazė man pasirodė labai keista vieta. Vaikai kaip paršeliai murkdosi po purvą, pešasi lyg laukinukai, o juk po bombos sprogimo jie yra Žemės ateitis. Tad kodėl jais visai nesirūpinama? Prakalbus apie bombą... „Sprogus bombai pasikeitė net kai kurios planetos išsitaškė į šalis“, sako Tomas. Jei bomba buvo tokio galingumo, kodėl išliko gyvų vaikų? Juk jie, net ir būdami toli nuo bombos, turėjo smarkiai patirti jos padarinius. Be to, neaišku, kas ir kodėl paleido bombą.

Labai įdomūs man pasirodė Makempo žodžiai: „Kancleris jau surengė Naujojo parlamento atidarymo šventę, be to, ten yra moterų ir vyno... Sakoma, kad atgabeno jį specialiai iš Žemės.“ Ar tai reiškia, kad bazė ne Žemėje? Jei tikrai ne, tai kur? Keliose vietose taip pat minimi asterkosminiai laivai, kuriais atskrenda žmonės. Ar bazė yra kitoje planetoje, ar visi yra kitoje planetoje? Jei dingo visos technologijos, kaip keletą kartų užsimenama, tai kaip Žemėje galėjo išlikti vyno?

Labai keista man pasirodė knygos pabaiga. Jonas išsivedė likusius vaikus. Neaišku, nei kur, nei kaip... Dėl to aš tikrai norėčiau sužinoti, kad bus išleistas ir knygos tęsinys.

Neskaičiau kitų šios autorės knygų, tad negaliu šios palyginti su kitomis jos knygomis, bet galiu tvirtai pasakyti: knyga yra puiki.

Agilė Kučinskaitė, 5c klasė
Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazija