N. Ellwood. Namas prie ežero

2020 12 18

Namas prie ežero: [trileris]/ Nuala Ellwood. - Vilnius : Sofoklis, 2020. - 319 p.

Britų autorė Nuala Ellwood lietuvių rašytojams jau pažįstama iš knygų „Mano sesers kaulai“ ir „Diena, kai įvyko nelaimė“. Jūsų rankose naujas įtempto siužeto trileris „Namas prie ežero“. Apžvalgose ši knyga lyginama su „Mergina traukiny“, o atsiliepimuose dominuoja žodžiai „įtraukianti“, „gniaužianti kvapą“ bei „aštri“. Laukia įdomus skaitinys!

Liza ir jos trejų metų sūnus jau daug valandų važiuoja į nežinomybę. Neramus vaikas šaukiasi tėčio ir nori atgal, tačiau pabėgimas nuo Marko reiškia, kad reikia gerai pasislėpti, o draugės namelis atrodo puiki vieta. Jis toli nuo miesto, o vietovėje niekas nepažįsta nei Lizos, nei jos vaiko.

Namas atrodė tobula slėptuvė, tačiau peržengusi slenkstį Liza pasibaisėjo. Vienintelis vanduo – ežero, vienintelė šviesa – žvakės. O kur dar nešvara ir dvokas. Sodas atrodo ne ką geriau – užverstas senais rakandais, gyvūnų narvais ir šiukšlėmis. Kokia motina ji yra, jei savo sūnų atsivežė į tokią vietą? Regis neviltis skverbiasi gilyn į moters širdį.

Situacijos nepagerina ir nepageidaujamas vietinės gyventojos apsilankymas. Regis ji tik norėjo padėti, tačiau, kodėl Liza nesijaučia saugi?

Namas taip pat yra trilerio veikėjas, nes jis raktas į visus knygos įvykius. Pastato aprašymai fantastiški – jie sukels baugulį ir vers jaudintis dėl knygos herojų. Liza bando išgyventi šioje atšiaurioje vietoje, kuri simbolizuoja viską, ką Markas privertė ją išgyventi.

„Namas prie ežero“ turi visas geram trilerio žanrui būdingas ypatybes: įtampą, intrigą, apgaulę, sukrėtimus ir nuolatinę pavojaus nuojautą. Be to, autorė Nuala Ellwood yra talentinga pasakotoja, kuri skaitytojus prikausto iki paskutinio puslapio.

Iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė.

V. Grimaldi. Lietui lyjant laimė kvepia stipriau

2020 12 18

Lietui lyjant laimė kvepia stipriau: romanas/ Virginie Grimaldi. - Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, [2020]. - 351 p. 

Prancūzų autorės Virginie Grimaldi romanas „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ – graudi ir tuo pačiu šypseną kelianti istorija apie šeimos ryšius ir vėl atrastą gyvenimo džiaugsmą.

„Aš daugiau tavęs nebemyliu“ – šie keturi žodžiai, ištarti beveik per vestuvių metines, išmušė žemę iš po Paulinos kojų. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad ir liks viena su ketverių metų sūneliu, o penkiolika metų laimingos santuokos bus išbraukti iš gyvenimo.

Paulina nežino, kas blogiau. Ar tai, kad ją netikėtai paliko vyras, ar tai, kad tenka ir vėl glaustis savo paauglystės kambaryje, susirūpinusių tėvų namuose, nors jai jau trisdešimt penkeri. Kur ir kada buvo padarytos lemtingos klaidos? Ar dar įmanoma jas atitaisyti? Ar vyro jausmai galėjo išgaruoti per naktį?

Paulina milijoną kartų skambino Benui, kad išpažintų meilę. Maldavo, reikalavo, bandė pažadinti jausmus, net pasidarė asmenukę su nepažįstamu žmogumi, kad įkėlusi į „Facebook“ sukeltų pavydą. Galiausiai ji nusprendžia kiekvieną dieną parašyti po prisiminimą apie bendrą jų istoriją ir taip priminti Benui, kokie jie buvo pažinties pradžioje ir geriausiais savo santuokos laikais. Tačiau drąsus nyris atgal į praeitį gali iškelti giliai slėptas paslaptis.

Romane „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ rašytoja Virginie Grimaldi liečia sunkias ir asmeniškas temas, kalba apie šeimą, tėvų ir vaikų santykius, liūdesį, netektį, tačiau tą daro su puikiu humoru. Autorė parodo, kaip gyvenimas keičia mūsų mylimus žmones ir kaip kartais sunku susitaikyti su tais pokyčiais. Beveik visi knygų apžvalgininkai teigia, kad skaitydami šią knygą ir verkė, ir kvatojosi iki ašarų.

Iš prancūzų kalbos vertė Lina Perkauskytė.

G. Lodge. Ji vis dar laukia

2020 12 18

Ji vis dar laukia: romanas/ Gytha Lodge. - Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2020. - 428 p. 

Debiutinis Gytha Lodge romanas „Ji vis dar laukia“ pradeda knygų apie detektyvą Džoną Šynsą seriją. Pirmoji - paslapčių, apgaulės, intrigų, pavydo ir melo istorija, kurioje teks išsiaiškinti, kas prieš trisdešimt metų nutiko keturiolikmetei Aurorai Džekson.

1983-čių metų vasara. Jauni, ambicingi, dailūs jaunuoliai ruošiasi linksmai nakvynei miške. Aurora Džekson prisijungia prie gražuolės vyresnės sesers draugų kompenijos ir išvyksta stovyklauti. Mergina nė neįtaria, kad tai bus paskutinė naktis, kada ją matys gyvą. Aurora drovi, jaučiasi nejaukiai, ypač kai vyresni paaugliai ima gerti, vartoti narkotikus, šokti ir poromis traukia į mišką.

Ryte kompanija prabunda sunkiomis galvomis, ir netrukus pastebi, kad Aurora dingo. Liko tik jos miegmaišis. Policija ir visuomenė įsitraukia į nesėkmingas paieškas. Jie neranda nei merginos, nei pėdsakų, kurie galėtų padėti išsiaiškinti, kas gi jai nutiko. Tylus įtarimų šešėlis krenta ant visos grupės. Jis persekios juos ilgus dešimtmečius.

Prabėga trisdešimt metų. Kartu su šeima miške stovyklaudama maža mergaitė aptinka slėptuvę ir žmogaus kaulus. Pagaliau Auroros kūnas rastas, tačiau dar liko išsiaiškinti, kas gi jai nutiko. Ir atsakymus, greičiausiai, žino vakarėlyje dalyvavę žmonės. Ar bent jau vienas iš jų...

Vyriausiasis detektyvas Džona Šynsas jau anuomet sekė bylą. Dabar jis pasiryžęs iki galo išsiaiškinti Auroros mirties paslaptį. Jis imasi beprotiškos priemonės - sukviečia visus stovyklautojus į naują susitikimą miške. Senos nuoskaudos, baimės ir įtarinėjimai vėl bus atgaivinti. Be to, pasirodo, kad tą naktį jie ne vieninteliai stovyklavo miške.

Romano „Ji vis dar laukia“ veiksmas šokinėja laiku. Skaitytojas nukeliamas į tą lemtingą naktį, paskui seka paskui dabartinį policijos tyrimą ir pamažu išvynioja painią paslaptį.

Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.

G. Lunevičiūtė. Vilniaus atminties punktyrai

2020 12 18

Vilniaus atminties punktyrai/ Gabija Lunevičiūtė. - Vilnius : BALTO leidybos namai, 2020. - 375 p.: iliustr.

Birutė Verkelytė-Fedaravičienė, tuomet moksleivė, į paskutinio poilsio vietą su minia lydėjo tautos patriarchą Joną Basanavičių. Jekaterina Špilevskaja visą gyvenimą liko ištikima Žvėrynui, kuriame ir išvydo pasaulį. Dainorai Juchnevičiūtei-Vaivadienei į atmintį įsirėžė laimingos vaikystės dienos senelių viloje Valakampiuose. Gražinos Mareckaitės prisiminimai – odė Rasų priemiesčiui... Dvylikos knygos herojų pasakojimuose atsiveria Vilnius, koks buvo anuomet, prieš šešiasdešimt ar devyniasdešimt metų.

Knyga "Vilniaus atminties punktyrai" kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.

„Vilniaus atminties punktyrai" – pirmoji žurnalistės ir miesto gidės Gabijos Lunevičiūtės knyga. Autorė, „Savaitgalio ekskursijų" įkūrėja, yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą.



A. Pataki. Sisi: vienišoji imperatorienė

2020 12 18

Sisi: vienišoji imperatorienė: romanas/ Allison Pataki. - Vilnius : Alma littera, 2020. - 429 p.

„New York Times“ bestselerių autorė Allison Pataki savo romanu „Sisi. Vienišoji imperatorienė“ skaitytojus nukelia į devyniolikto amžiaus daugiatautę Austrijos imperiją bei atskleidžia nepaprastą maištingos ir stiprios moters istoriją.

1848-tais metais Pranciškus Juozapas Habsburgas tapo Austrijos-Vengrijos valdovu. Jo motina netrukus parinko nuotaką – jauną Bavarijos kunigaikščio dukrą Eleną, kurį pamaloninta imperatoriaus pasiūlymo į Habsburgų dvarą atvyksta su jaunesniąja seserimi Elžbieta. Deja, istorija susiklosto taip, kad būtent Elžbietą, dar visų vadinamą Sisi, veda Pranciškus Juozapas.

Tuo metu žaviai ir nerūpestingai Elžbietai tebuvo penkiolika metų. Prabangiame dvare atsidūrusi jauna mergina buvo sužavėta blizgesio, šokių ir turtų, šalia kurių visada koja kojon eina intrigos, paskalos ir išdavystės. Reta tiems laikams ir tokio rango santuokoms, bet Pranciškus Juozapas ir Sisi buvo įsimylėję, kad ir kaip tai nepatiko imperatoriaus motinai.

Imperatorienė Sisi netruko užkariauti savo pavaldinių širdis, tačiau visiems matomas fasadas slėpė daug sudėtingesnę asmenybę. Rašytoja Allison Pataki sukūrė daugialypę, įdomią ir intriguojančią veikėją, kuriai teko garbė ir nelaimė sėdėti intrigų purtomos šalies soste. Sisi, siekdama išlaikyti pavaldinių ir vyro meilę, apleido likusią šeimą ir politines pareigas.

Persisotinusi dvaro intrigų Elžbieta vis dažniau ramybės ėmė ieškoti nuošaliame Vengrijos dvare, kur ją lankė buvęs mylimasis. Tačiau imperatorienė čia slėptis galėjo neilgai ir privalėjo grįžti į pavojų kupiną pasaulį. Sudėtinga santuoka, pareigos, laisvės troškimas, asmeninės ambicijos ir maištingumas paverčia Sisi išskirtine asmenybe, kuri neramiais laikais drąsiai stojo gelbėti imperijos ir kovoti dėl teisės valdyti šalį kartu su sutuoktiniu. Kokią kainą jai pačiai teko sumokėti?

Iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė.