G. K. Sviderskytė. Lituanica. Nematoma pusė

2019 12 12

Lituanica. Nematoma pusė/ Gražina K. Sviderskytė. - [Vilnius]: Aukso žuvys, [2019]. - 455 p.

Knygoje „Lituanica. Nematoma pusė" žurnalistė ir istorijos mokslų daktarė Gražina Sviderskytė pirmą kartą Lietuvos istorijoje taip išsamiai, detaliai ir su politiniam trileriui būdinga intriga pasakoja tautos didvyrių Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą istoriją.

Kilnūs tikslai, herojiškas skrydis ir tragiškas likimas. Dažnas girdėjo ir mano žinąs apie Darių ir Girėną bei vieną iš ryškiausių Lietuvos istorijos įvykių. Lakūnai gerbiami kaip didvyriai, tačiau užmirštami kaip asmenybės. Kas jie buvo ir kokia asmeninė patirtis subrandino juos aukštiems idealams ir siekiams? Kokiame istoriniame kontekste gimė Dariaus ir Girėno svajos, kova ir kančia? Kokios paslaptys gaubia šį tautos sąmonėje giliai įsirėžusį įvykį? Kurios iš paslapčių vis dar liko neįmintos?

Gražinos Sviderskytės knyga „Lituanica. Nematoma pusė" – daugiau nei septynerių metų kruopštaus, atkaklaus, atsidavimo, paieškų ir lemtingų atradimų kupino darbo rezultatas. Trys valstybės – Jungtinės Amerikos Valstijos, Vokietija, Lietuva, daugiau nei dvidešimt aplankytų archyvų, tūkstančiai perskaitytų dokumentų, galimybė prisiliesti prie dar neskelbtų ir netyrinėtų šaltinių tapo svariu knygos apie „Lituanicos" istoriją pagrindu. Knygoje „Lituanica. Nematoma pusė" žvelgiama nuo paviršiaus vis gilyn, kol nuskaidrėja istorijos rėžis nuo „dabar" iki „tada" ir lyg senvagėje sluoksniais atsiveria laikotarpiai su savita problematika.

L. Šurnaitė. Pakeliui su savimi

2019 12 12

Pakeliui su savimi/ Lavija Šurnaitė. - Vilnius: Alma littera, 2019. - 287 p.

Trečioji Lavijos knyga - ne apie saldų gyvenimą, primenantį cukriniu glajumi aplietą spurgą. Gyvenimas - ne pyragėlių lentyna. Išsirinkai saldžiausią ir išėjai? Ne! Kartais jis būna net labai spangus.

Kaip suprasti, ką reiškia daryti One thing at a time, būti romiai, kaip padėti sau išsilaižyti žaizdas, priimti liūdesį ir skausmą, praleisti, išmokti gyventi lėtai, „nusinulinti", atrasti savų ritualų... Išgirsti save tyloje.

Raskime savo kelią, kuriuo reikia eiti mums, nesvarbu, koks vingiuotas jis būtų. šis kelias yra būtent mūsų - plaukti reikia ne prieš srovę, ne pasroviui, o ten, kur reikia mums - pakeliui su savimi.

Už kiekvieno, net tamsiausio debesies, slepiasi saulės spindulys. Tegul šioje knygoje aprašyti mano ir artimų moterų išgyvenimai bei patirtys įveikiant sudėtingus gyvenimo etapus bus jums paguoda, ramsčiu, įkvėpimu ir padrąsinimu, kai labiausiai to reikės.

J. Grames. Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys

2019 12 12

Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys: romanas/ Juliet Grames. - Vilnius: Alma littera, 2019. - 449 p.

Kvapą gniaužianti vienos šeimos saga, kuri aprėpia viską: varginančią, bet spalvingą pietų italų kasdienybę, emigraciją nuo Kalabrijos iki Konektikuto, amerikietiškąją svajonę, bėdas, paslaptis ir sudėtingus šeimos narių tarpusavio ryšius. O visų šių likimo verpetų centre – nuolatinė, kartais protu nesuvokiama ir nuožmi vienos moters kova su savąja lemtimi.

Mirtis visuomet buvo Stelos Fortūnos gyvenimo dalis. Pačios paprasčiausios situacijos – pavyzdžiui, baklažanų kepimas ar kiaulių šėrimas – baigdavosi kraują stingdančiom pasekmėm, kažkodėl nuo pat vaikystės Stela dažniau nei kiti atsidurdavo prie gyvenimo ir mirties slenksčio. Prietaringa mergaitės motina buvo įsitikinusi: neapsieita be tamsiosios jėgos įsikišimo.

Graži ir protinga, įžūloka ir nepalenkiama Stela augo mažame Italijos Kalabrijos regiono kaimelyje kartu su jaunesniąja seserimi Tina ir kaip mokėdama ją saugojo nuo žiaurios realybės. Stela visa širdimi geidė laisvės ir nepriklausomybės – svajojo apie tokį gyvenimą, kokiam stereotipinė italų šeima
priešinasi kaip tik įstengia.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Fortūnoms emigravus į Ameriką, Konektikuto valstiją, prasideda naujas šeimos gyvenimo etapas. Savo vietos priešiškame naujame pasaulyje ieškojimas, artimiausių žmonių klaidos, nuodėmės ir sielos žaizdos, nesantaika tarp seserų senatvėje ir, žinoma, nuolatinis Stelos flirtas su mirtimi.

Konektikuto valstijoje gimusi ir gausioje italų šeimoje užaugusi Juliet Grames nuo pat vaikystės buvo apsupta knygų. „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ – debiutinis romanas, tai beletrizuota jos močiutės gyvenimo istorija.

Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė.

E. Hannigan. Laiškai mano dukroms

2019 12 12

Laiškai mano dukroms: romanas/ Emma Hannigan. - Vilnius: Tyto alba, 2019. - 422 p.

Trys Breidžių seserys auklę Mėją visuomet mylėjo labiau, nei mamą – visuomet užsiėmusią ir savo darbui visiškai atsidavusią akušerę Martą. Mėja joms buvo ne antroji, bet beveik pirmoji mama: ji visuomet buvo šalia, spinduliavo meilę ir palaikymą ir geriausiai jas pažinojo. Todėl Mėjai mirus seserys pasijunta nepaprastai vienišos. Ypač sužinojusios, kad prieš mirtį mylima auklė kiekvienai paliko po laišką. Tačiau laiškai su paskutiniais meilės ir išminties žodžiais paslaptingai dingo...

Trys suaugusios seserys, trys labai skirtingi gyvenimai. Beatrisė, sumaniai vadovaujanti vestuvinių suknelių salonui ir jam atiduodanti visą save, nepriekaištinga šeimos motina, puikaus namo ir interjero kompanijos savininkė Rouzė, ir Džinė, su perspektyviu plastikos chirurgu gyvenanti JAV – ko joms galėtų trūkti? Joms nieko nestinga.

Tačiau kiekviena iš seserų turi po paslaptį...

Ir kiekvienos iš jų laukia gyvenimo pokyčiai, apie kuriuos jos nė neįtaria. Kiekviena turės padaryti po svarbiausią gyvenime sprendimą. Kur auklės patarimai, kai jų taip reikia? Kas nuslėpė paskutinius jos žodžius nuo Beatrisės, Džinės ir Rouzės? Ir ką apie jų gyvenimus galvoja tikroji mama?

„Laiškai mano dukroms" – šilta, emocinga ir jautri istorija apie vienos šeimos trijų kartų moteris. Apie dukteris, seseris ir motinas. Apie tai, kad kraujo ryšys ir šeima gyvenime yra patys svarbiausi. Ir apie tai, kad meilė į gyvenimą gali ateiti daugybe būdų.

Emma Hannigan (1972–2018) – airių rašytoja, daugelio bestselerių autorė, mirusi po ilgos kovos su vėžiu. Rašymas jai tapo terapija ir atspara gyvenime; gal todėl jos romanai suteikė šilumą ir paguodą tokiai daugybei moterų. „Laiškai mano dukroms" – paskutinė jos knyga.

Iš anglų kalbos vertė Jolita Parvickienė.

Sugrįžti į Černobylį

2019 12 12

Sugrįžti į Černobylį: [lietuvių, išgyvenusių Černobylio pragarą, liudijimai].- Kaunas: Obuolys, [2019]. - 186 p.: iliustr.

Galingas sprogimas, nugriaudėjęs tą lemtingą naktį Černobylio AE, pakeitė tūkstančių žmonių likimus, nusinešė daugybę gyvybių ir sukėlė milžiniško masto ekologinę katastrofą. Taikus atomas dėl žmonių neatsakingumo ir nežinojimo ar tiesiog biurokratijos ir baimės pažeisti sovietinės sistemos taisykles virto pavojingiausiu priešu.

Nors po beveik 34 metų gamta sugebėjo išsigydyti žaizdas, padarytas radiacijos, daugybę žmonių jos nuvarė į kapus, o dar daugiau tebesigydo savo skaudulius ir šiandien. Ypatingai juos jaučia tie, kurie – vieni savo noru, kiti – priversti – dirbo, likviduojant sprogimo pasekmes. Tarp beveik 700 000 žmonių, dalyvavusių likviduojant avarijos padarinius, buvo ir 7000 lietuvių. Dalies jų jau nėra gyvųjų tarpe. Kaip vyko avarijos padarinių likvidavimas, kokius skaudulius jie slėpė daugybę metų, kaip susiklostė kai kurių iš jų gyvenimai – devynių autentiški pasakojimai černobyliečių lūpomis bei svarbiausių faktų apie avariją apžvalga knygoje SUGRĮŽTI Į ČERNOBYLĮ.