S. Brown. Avarinis nusileidimas

2020 02 25

Avarinis nusileidimas: romanas/ Sandra Brown. - Vilnius: Alma littera, 2019. - 466 p.

Bebaimis, nutrūktgalvis pilotas Rajus Maletas garsėja kaip nepraustaburnis, į savo išvaizdą, autoritetus ir taisykles pernelyg daug dėmesio nekreipiantis lakūnas. Nepaisant šių trūkumų, jis pasižymi ir retam kolegai pasiekiama reputacija: net ir pačios bjauriausios aplinkybės, paros metas ar maršruto sudėtingumas nesutrukdo Rajui atlikti užduotį ir pristatyti siuntinius. Tad vieną dieną, sulaukęs užsakymo itin nepalankiomis oro sąlygomis į atokų Džordžijos valstijos miestelį nugabenti paslaptingą dėžę, adresuotą daktarui Lambertui, vyras tik gūžteli pečiais ir imasi užduoties.

Artėjant prie nusileidimo vietos, ima aiškėti, kad bjaurus oras – ne vienintelis Rajaus priešas per šį reisą. Dėl kažkokių nežinomų piktadarių kėslų Rajus priverstas leistis avariniu būdu. Per plauką išvengus katastrofos, vyro laukia dar viena staigmena, tiesa, šįkart malonesnė, – žavi daktarė Brin O'Nil, teigianti, kad atvyko paimti siuntinio, įgaliota daktaro Lamberto. Įtarumo persmelktas Rajus nutaria nepaleisti iš akių nei daktarės O'Nil, nei paslaptingojo krovinio, kuriuo, panašu, labai aktyviai domisi ir daugiau žmonių – tarp jų aukšti valdžios atstovai ir nusikaltėlius primenantys asmenys, o vėliau įsitraukia ir policija. Nejučiomis pilotas prieš savo valią atsiduria pačiame paslaptingų ir mirtinai pavojingų įvykių epicentre.

Sandra Brown (Sandra Braun, g. 1948 m.) – JAV rašytoja, detektyvinių trilerių autorė, yra parašiusi per 70 knygų. Jos išverstos į daugiau kaip 30 kalbų. Daugelis Sandros Brown romanų yra skaitomiausių knygų sąrašuose. Visi jos detektyvai verčia skaitytoją karštligiškai versti puslapį po puslapio iki pat kūrinio pabaigos.

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis.

Sh. Kyung-sook. Ri Džinė

2020 02 25

Ri Džinė: romanas/ Shin Kyung-sook. - Vilnius: BALTO leidybos namai, 2019. - 446 p.

Nauja Man Asian literatūros premija apdovanoto romano „Prašau, pasirūpink mama" autorės knyga!

Naujasis Man Asian literatūros premijos laimėtojos Shin Kyung-sook romanas nukelia į XIX amžiaus pabaigos Korėją, paskutinius Čosono karalystės metus. Tikrais įvykiais paremtame pasakojime viena ryškiausių Korėjos rašytojų, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš romano „Prašau, pasirūpink mama", meistriškai piešia Ri Džinės – našlaitės, sužavėjusios karalienę ir tapusios rūmų šokėja, – portretą bei pasakoja tragišką jos likimą.

Į Čosono karalystę paskirtas Prancūzijos pasiuntinys Kolenas de Plansi iš pirmo žvilgsnio įsimyli rūmų šokėją ir, net žinodamas, jog ši iki gyvenimo pabaigos liks verge, prisipažįsta karaliui apie savo jausmus ir gauna leidimą ją vesti. Po kelerių metų Ri Džinė drauge su Kolenu palieka nuo pasaulio visiškai užsidariusią Korėją ir atvyksta į Paryžių, kur tvyrant la belle époque atmosferai gyvena laisvos moters gyvenimą, kartu su čia studijuojančiu korėjiečiu į prancūzų kalbą verčia ir leidžia Čosono literatūrą. Tačiau tėvynės ilgesys kelia skausmą ir kančias. Deja, sugrįžimas į pavydo ir intrigų persmelktus rūmus ne tik nesuteikia palengvėjimo, bet ir tampa tragiškas.

Ri Džinės istoriją Shin Kyung-sook perskaitė prieš šimtą metų išleistoje knygoje apie Čosono karalystę. Vos į pusantro puslapio sutalpintas tragiškas likimas ją tiesiog užvaldė. Ri Džinės pėdsakų rašytoja bandė aptikti ir Paryžiuje, ir Korėjoje. Tačiau nors diplomato gyvenimą buvo galima atkurti iš nuotraukų ir dokumentų, Ri Džinės žymę lyg kas būtų ištrynęs. Tad talentingai pasakotojai teko rašyti ne biografiją, o istorinių detalių kupiną jautrų romaną.

Iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas.

E. de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas

2020 02 25

Galutinė stotis – Aušvicas: vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice/ Eddy de Wind. - Vilnius: Alma littera, 2019. - 218 p.

ŠIURPĄ KELIANTIS LIUDININKO PASAKOJIMAS APIE NEŽMONIŠKUS NUSIKALTIMUS AUŠVICE. DRAUGE TAI IR HIMNAS MEILEI, AISTRAI GYVENTI IR VILČIAI.

„Aušvicas visuomet sėdėjo prie mūsų virtuvės stalo." Taip pasakė mano mama, iš mūsų išgirdusi žinią, kad planuojame naują knygos „Galutinė stotis – Aušvicas" leidimą. Ji buvo teisi. Aušvicas gyveno su mumis. Dažniausiai jis buvo matomas, vis išnyrantis tėvo pasakojimuose ir sugrįžtantis jo, kaip psichiatro, profesinėje veikloje. Arba jis būdavo plika akimi nematomas, bet lyg vaiduoklis blaškydavosi po mūsų namus, keldamas baimę.

Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus lagerį, tapo varomąja jo gyvenimo jėga, savo istoriją paskatinusia ant popieriaus užrašyti. Dėl šios priežasties „Galutinė stotis – Aušvicas" yra daugiau nei asmeninis liudijimas: tai žvilgsnis į siaubo pasaulį, iki šiolei daugeliui mūsų nematytą ir nepažintą.

„Tai, kad, minint 75 metų Aušvico išlaisvinimo sukaktį ir praėjus daugiau nei 30 metų po tėvo mirties, ši knyga įgauna pripažinimą, kokio verta, ir tai, kad mano tėvo balsas vėl skamba viešumoje, yra reikšmingas įvykis."

Melcheris de Windas, Eddy de Windo sūnus

Eddy de Windas (1916–1987) – paskutinis žydas gydytojas, baigęs Leideno universitetą Olandijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Jis užsirašė savanoriu į Vesterborko tranzitinę koncentracijos stovyklą, tikėdamasis, kad jo motina, vokiečių suimta anksčiau, nebus deportuota. Vesterborke jis susipažino su pirmąja žmona Friedele, ten jiedu ir susituokė. 1943 m. porą deportavo į Aušvicą. 1944 metų pabaigoje, rusams artėjant prie stovyklos, vokiečiai ėmė sprukti, drauge išsivarydami dar galinčius paeiti kalinius. 1945 metų sausio mėnesį į žygį buvo išvaryta ir Friedelė. Pasislėpęs barake, de Windas liko stovykloje ir vėliau tapo Raudonosios armijos gydytoju. Radęs sąsiuvinį, jis pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas".

1945 m. grįžęs į Olandiją, de Windas specializavosi psichiatrijos ir psichoanalizės srityje. 1949 m. paskelbė garsų straipsnį „Akistata su mirtimi", kuriame pirmą sykį aprašė koncentracijos lagerio (KZ) sindromą. „Galutinė stotis – Aušvicas" išspausdinta 1946 m. nyderlandų kalba. Turimais duomenimis, tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice.

Iš olandų kalbos vertė Jolita Urnikytė.

N. Putinaitė. Skambantis molis

2020 02 25

Skambantis molis: dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai/ Nerija Putinaitė. - Vilnius, 2019. - 407 p.

Kultūros ir idėjų istorikės, filosofės Nerijos Putinaitės naujausioje knygoje „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ kalbama apie, atrodytų, neginčijamas lietuviškas vertybes – Dainų šventes, Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ ir Lietuvos TSR (šiandien – Lietuvos) liaudies buities muziejų Rumšiškėse.

Savo monografijoje Nerija Putinaitė rašo, kad poeto „nacionalinis epas“ (savo trilogiją taip vadino pats Justinas Marcinkevičius) sovietmečiu buvo sutiktas su labai palankiai iš visų visuomenės pusių – plačiosios publikos iš vienos, ir cenzorių iš kitos. Mokslininkė argumentuoja, kad trilogijoje paliečiamos istorijos ir tautiškumo temos neperžengė sovietinės istoriografijos nubrėžtos ribos ir trilogijoje pasakojimas apie lietuvių tautos valstybę visą laiką lydimas nesėkmės šešėlio. Toks kontekstas, lyg kontrastas „sėkmingai“ sovietinei realybei buvo visiškai priimtinas ideologinei nomenklatūrai.

Kita „Skambantis molis“ tema skirta Dainų šventėms. Nors šiandien jos įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, po antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos sovietinės reokupacijos, šventės tapo vienu iš lietuvių sovietizavimo būdu. Nerija Putinaitė parodo, kad 1946 m. Dainų šventė Lietuvos komunistų partijos elito veikėjams atrodė kaip būdas parodyti naujos sovietinės valdžios pastangas globoti tautiškumą, o vėliau, per masinę saviveiklą kontroliuoti tautinius jausmus.

Knygoje „Skambantis molis“ yra ir skyrius, skirtas Liaudies buities muziejui, kuriame vyksta neakivaizdinė Nerijos Putinaitės polemika su sovietinių veikėjų atsiminimų teiginiais, kad muziejaus atsiradimas buvo kultūros rezistencijos aktas prieš centrinę valdžią. Mokslininkė įrodo, kad Rumšiškių muziejus pateko į būtent centrinės valdžios paskelbtą iniciatyvą steigti tokio tipo muziejus visoje Sovietų sąjungoje.

Nerija Puitinaitė savo pokalbyje su LRT žurnalistu sako, kad jos knyga yra noras parodyti tautiškumo vietą sovietinės sistemos ribose. Anot mokslininkės, buvo „... pastangos ne jį uždrausti, įdiegti internacionalumą, bet tautiškumą modifikuoti, prijaukinti prie sovietinės sistemos. Todėl, jeigu tautiniai elementai neturėjo antisovietinių politinių, religinių implikacijų, jie buvo labai pozityviai traktuojami“.

O. Lapinas, D. Lapinienė. Pasimatymai su nušvitimu

2020 02 24

Pasimatymai su nušvitimu: [kaip nustoti ėjus dvasiniu keliu ir pradėti gyventi]/ Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė. - Vilnius: Alma littera, 2019. - 188 p.

Susipažinkime – Olegas ir Dalia Lapinai. Ieškantys žmonės. Ko mes ieškome? Iš pradžių mes ieškojome vienas kito. Radome. Ieškodavome ilgai namo negrįžtančių vaikų. Jie paaugo ir atsirado. Ieškodavome buto, stabilesnių pajamų. Irgi radome. Nuo tol mūsų gyvenime ir toliau būna mažų ir didelių ieškojimų. Apie mažus mes jau rašėme ankstesnėse knygose. O didelis ieškojimas – prasmės, Dievo ir kažko didesnio už mus – tebevyksta. Ieškodami kažko didesnio mes keliolika metų vaikščiojome į įvairiausius dvasinius, ezoterinius seminarus, o kai kuriuos iš jų net ėmėme vesti patys.

Mums teko atsakyti į klausimus apie Dievą, dvasingumą, meditacijų esmę ir panašius dalykus. Tad ar galime mes apie tai nerašyti? Ar galime nutylėti apie tas neaprėpiamas platybes, kurios atsivėrė mums šiame kelyje? Apie meditacinius potyrius? Apie visokius dabar madingus dvasinio nušvitimo kelius?

Tiesą sakant, galime apie tai nerašyti. Ir galime nutylėti. „Žinantysis nekalba, kalbantysis nežino", – rašė Laodzi. Tačiau nepaisydamas šios išminties Laodzi parašė knygą. Amžinybės požiūriu jokio skirtumo nėra, ar būtų jis ją rašęs ar ne. Ir mes klausiame: koks skirtumas? Vis dėlto malonu būti rašančiais žmonėmis. Ir parašėme. Kas išėjo – spręskite patys.