E. de Wind. Galutinė stotis – Aušvicas

2020 02 25

Galutinė stotis – Aušvicas: vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice/ Eddy de Wind. - Vilnius: Alma littera, 2019. - 218 p.

ŠIURPĄ KELIANTIS LIUDININKO PASAKOJIMAS APIE NEŽMONIŠKUS NUSIKALTIMUS AUŠVICE. DRAUGE TAI IR HIMNAS MEILEI, AISTRAI GYVENTI IR VILČIAI.

„Aušvicas visuomet sėdėjo prie mūsų virtuvės stalo." Taip pasakė mano mama, iš mūsų išgirdusi žinią, kad planuojame naują knygos „Galutinė stotis – Aušvicas" leidimą. Ji buvo teisi. Aušvicas gyveno su mumis. Dažniausiai jis buvo matomas, vis išnyrantis tėvo pasakojimuose ir sugrįžtantis jo, kaip psichiatro, profesinėje veikloje. Arba jis būdavo plika akimi nematomas, bet lyg vaiduoklis blaškydavosi po mūsų namus, keldamas baimę.

Aušvicas neturi pasikartoti – šis troškimas, atsiradęs tėvo širdyje, vokiečiams palikus lagerį, tapo varomąja jo gyvenimo jėga, savo istoriją paskatinusia ant popieriaus užrašyti. Dėl šios priežasties „Galutinė stotis – Aušvicas" yra daugiau nei asmeninis liudijimas: tai žvilgsnis į siaubo pasaulį, iki šiolei daugeliui mūsų nematytą ir nepažintą.

„Tai, kad, minint 75 metų Aušvico išlaisvinimo sukaktį ir praėjus daugiau nei 30 metų po tėvo mirties, ši knyga įgauna pripažinimą, kokio verta, ir tai, kad mano tėvo balsas vėl skamba viešumoje, yra reikšmingas įvykis."

Melcheris de Windas, Eddy de Windo sūnus

Eddy de Windas (1916–1987) – paskutinis žydas gydytojas, baigęs Leideno universitetą Olandijoje per Antrąjį pasaulinį karą. Jis užsirašė savanoriu į Vesterborko tranzitinę koncentracijos stovyklą, tikėdamasis, kad jo motina, vokiečių suimta anksčiau, nebus deportuota. Vesterborke jis susipažino su pirmąja žmona Friedele, ten jiedu ir susituokė. 1943 m. porą deportavo į Aušvicą. 1944 metų pabaigoje, rusams artėjant prie stovyklos, vokiečiai ėmė sprukti, drauge išsivarydami dar galinčius paeiti kalinius. 1945 metų sausio mėnesį į žygį buvo išvaryta ir Friedelė. Pasislėpęs barake, de Windas liko stovykloje ir vėliau tapo Raudonosios armijos gydytoju. Radęs sąsiuvinį, jis pradėjo rašyti prisiminimus „Galutinė stotis – Aušvicas".

1945 m. grįžęs į Olandiją, de Windas specializavosi psichiatrijos ir psichoanalizės srityje. 1949 m. paskelbė garsų straipsnį „Akistata su mirtimi", kuriame pirmą sykį aprašė koncentracijos lagerio (KZ) sindromą. „Galutinė stotis – Aušvicas" išspausdinta 1946 m. nyderlandų kalba. Turimais duomenimis, tai vienintelė knyga, nuo pradžios iki galo parašyta Aušvice.

Iš olandų kalbos vertė Jolita Urnikytė.

N. Putinaitė. Skambantis molis

2020 02 25

Skambantis molis: dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai/ Nerija Putinaitė. - Vilnius, 2019. - 407 p.

Kultūros ir idėjų istorikės, filosofės Nerijos Putinaitės naujausioje knygoje „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ kalbama apie, atrodytų, neginčijamas lietuviškas vertybes – Dainų šventes, Justino Marcinkevičiaus trilogiją „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“ ir Lietuvos TSR (šiandien – Lietuvos) liaudies buities muziejų Rumšiškėse.

Savo monografijoje Nerija Putinaitė rašo, kad poeto „nacionalinis epas“ (savo trilogiją taip vadino pats Justinas Marcinkevičius) sovietmečiu buvo sutiktas su labai palankiai iš visų visuomenės pusių – plačiosios publikos iš vienos, ir cenzorių iš kitos. Mokslininkė argumentuoja, kad trilogijoje paliečiamos istorijos ir tautiškumo temos neperžengė sovietinės istoriografijos nubrėžtos ribos ir trilogijoje pasakojimas apie lietuvių tautos valstybę visą laiką lydimas nesėkmės šešėlio. Toks kontekstas, lyg kontrastas „sėkmingai“ sovietinei realybei buvo visiškai priimtinas ideologinei nomenklatūrai.

Kita „Skambantis molis“ tema skirta Dainų šventėms. Nors šiandien jos įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, po antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos sovietinės reokupacijos, šventės tapo vienu iš lietuvių sovietizavimo būdu. Nerija Putinaitė parodo, kad 1946 m. Dainų šventė Lietuvos komunistų partijos elito veikėjams atrodė kaip būdas parodyti naujos sovietinės valdžios pastangas globoti tautiškumą, o vėliau, per masinę saviveiklą kontroliuoti tautinius jausmus.

Knygoje „Skambantis molis“ yra ir skyrius, skirtas Liaudies buities muziejui, kuriame vyksta neakivaizdinė Nerijos Putinaitės polemika su sovietinių veikėjų atsiminimų teiginiais, kad muziejaus atsiradimas buvo kultūros rezistencijos aktas prieš centrinę valdžią. Mokslininkė įrodo, kad Rumšiškių muziejus pateko į būtent centrinės valdžios paskelbtą iniciatyvą steigti tokio tipo muziejus visoje Sovietų sąjungoje.

Nerija Puitinaitė savo pokalbyje su LRT žurnalistu sako, kad jos knyga yra noras parodyti tautiškumo vietą sovietinės sistemos ribose. Anot mokslininkės, buvo „... pastangos ne jį uždrausti, įdiegti internacionalumą, bet tautiškumą modifikuoti, prijaukinti prie sovietinės sistemos. Todėl, jeigu tautiniai elementai neturėjo antisovietinių politinių, religinių implikacijų, jie buvo labai pozityviai traktuojami“.

O. Lapinas, D. Lapinienė. Pasimatymai su nušvitimu

2020 02 24

Pasimatymai su nušvitimu: [kaip nustoti ėjus dvasiniu keliu ir pradėti gyventi]/ Olegas Lapinas, Dalia Lapinienė. - Vilnius: Alma littera, 2019. - 188 p.

Susipažinkime – Olegas ir Dalia Lapinai. Ieškantys žmonės. Ko mes ieškome? Iš pradžių mes ieškojome vienas kito. Radome. Ieškodavome ilgai namo negrįžtančių vaikų. Jie paaugo ir atsirado. Ieškodavome buto, stabilesnių pajamų. Irgi radome. Nuo tol mūsų gyvenime ir toliau būna mažų ir didelių ieškojimų. Apie mažus mes jau rašėme ankstesnėse knygose. O didelis ieškojimas – prasmės, Dievo ir kažko didesnio už mus – tebevyksta. Ieškodami kažko didesnio mes keliolika metų vaikščiojome į įvairiausius dvasinius, ezoterinius seminarus, o kai kuriuos iš jų net ėmėme vesti patys.

Mums teko atsakyti į klausimus apie Dievą, dvasingumą, meditacijų esmę ir panašius dalykus. Tad ar galime mes apie tai nerašyti? Ar galime nutylėti apie tas neaprėpiamas platybes, kurios atsivėrė mums šiame kelyje? Apie meditacinius potyrius? Apie visokius dabar madingus dvasinio nušvitimo kelius?

Tiesą sakant, galime apie tai nerašyti. Ir galime nutylėti. „Žinantysis nekalba, kalbantysis nežino", – rašė Laodzi. Tačiau nepaisydamas šios išminties Laodzi parašė knygą. Amžinybės požiūriu jokio skirtumo nėra, ar būtų jis ją rašęs ar ne. Ir mes klausiame: koks skirtumas? Vis dėlto malonu būti rašančiais žmonėmis. Ir parašėme. Kas išėjo – spręskite patys.

A. Toliatas. Ramybė tau

2020 02 24

Ramybė tau/ Algirdas Toliatas; prologas – Francesc Miralles, epilogas – Lina Ever. - Vilnius: Tyto alba, 2019. - 250 p.

Algirdas Toliatas (g. 1978 m.) gyvena ir dirba Vilniuje, bet yra žinomas ir mylimas visoje Lietuvoje. Trys jo pamokslų knygos – „Žmogaus ir Dievo metai", „Gerumo liūnas", „Šeštas jausmas yra pirmas" – nuolat perleidžiamos ir sulaukia vis naujų skaitytojų dėmesio.

Ši knyga – „RAMYBĖ TAU" – tarptautinis projektas, gimęs Vilniaus knygų mugėje. Parašyta ispanų kalba ir skirta pasaulinei auditorijai.

Apie ką kalba kunigas Algirdas Toliatas? Kaip visada įtaigiai ir užburiančiai?
Visų pirma – apie santarvę su pačiu savimi.
Tada ir pasaulis taps harmoningas.

Ir dar:
Kas atima iš mūsų ramybę ir laimę?
Ar reikia įrodinėti savo vertę?
Ar gali kliūtys gyvenime tapti galimybėmis?
Kodėl reikia paleisti praeitį ?
Kaip per smulkmenas nepamesti tikslo?
Ar verta siekti tobulumo?
Kaip išmokti ne tik žiūrėti, bet ir matyti?

„Su dėkingumu ir meile atsiduok tam, ką atneša nauja diena, ir susitaikysi ne tik su savimi. Susitaikysi su gyvenimu."

Algirdas Toliatas

Iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė.

O. Pamuk. Moteris Raudonais Plaukais

2020 02 24

Moteris Raudonais Plaukais: romanas/ Orhan Pamuk. - Vilnius: Tyto alba, 2019. - 246 p.

Orhan Pamuk (Orchanas Pamukas, g. 1952 m.) – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas, 2006 m. Nobelio premijos laureatas. Jo kūriniai buvo išversti į daugiau kaip 60 kalbų. O. Pamukas – vienas iš nedaugelio autorių, sugebančių derinti rytietišką literatūrinę tradiciją su vakarietišku mąstymu, tapti savotišku tiltu tarp dviejų kultūrų. Drauge tai – rašytojas, kurio tekstų literatūrinė kokybė neabejotina, jo romanai pelnytai apdovanojami įvairiomis literatūros premijomis.

„Moteris Raudonais Plaukais“ – naujausias O. Pamuko romanas. Tai – ir šiuolaikinė mito apie karalių Oidipą versija, ir meilės istorija, kurias autoriui kurti sekasi puikiai nuo „Nekaltybės muziejaus“ laikų. Šiame romane autorius ir vėl jam įprastoje plotmėje – teatras, legendos ir Turkijos balansavimas tarp tradicijos ir šiuolaikinio pasaulio.

Šulinių kasėjas Machmudas pasamdo šešiolikmetį Džemą pameistriu, liepdamas jam ieškoti vandens netoli nuo Stambulo esančiame Engereno miestelyje, kur ir įvyksta lemtingas susitikimas: pameistrys pamato raudonplaukę aktorę. Jis negali galvoti apie nieką kitą, išskyrus ją – ima ją persekioti. Tas vienintelis jaunuolio susitikimas su dvigubai vyresne moterimi pakeis jo gyvenimą trisdešimčiai metų, kol jų keliai vėl susikirs, ir seniai brendusi tragedija taps neišvengima.

„Moteris Raudonais Plaukais“ – tai su beveik mitiniu įkarščiu papasakota istorija apie šeimą ir aistrą, apie jaunystę ir brandą, apie amžinai sudėtingus sūnaus ir tėvo santykius ir žmogžudystės nuojautą, tvyrančią ore.

Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė.