O. Moshfegh. Mano miego ir poilsio metai

2020 05 12

Mano miego ir poilsio metai: romanas/ Ottessa Moshfegh. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2020]. - 309 p.

Knygos „Mano miego ir poilsio metai“ autorė, amerikiečių rašytoja Ottessa Moshfegh išgarsėjo 2016-ais metais, kai jos romanas „Eileen“ buvo įtrauktas į trumpąjį Bookerio premijos sąrašą. Ji pati smarkiai pakurstė tą susidomėjimą, pareikšdama, kad rašydama knygą naudojosi bestselerio „Romanas per 90 dienų“ patarimais, nes norėjo parašyti tekstą, kuris „žmonėms būtų panašus į tuos niekus, kuriuos jie skaito“. Keisčiausia, kad „Eileen“ visiškai neatitiko bestselerių rašymo taisyklių – tai neskubus pasakojimas apie vienišą merginą, dirbančią prižiūrėtoja paauglių kalėjime, nevalyvą ir pykstančią ant viso pasaulio. Nemalonus herojus, bet Ottessa Moshfegh priverčia skaityti apie ją užgniaužus kvapą.

Istorija pasikartoja ir antrame Ottessos Moshfegh romane. Jei reikėtų knygą „Mano miego ir poilsio metai“ aprašyti vienu sakiniu, jis skambėtų taip – tai istorija apie nemalonią, bet labai turtingą Niujorko gyventoją, kuri stengiasi penkiolika mėnesių nieko neveikti, tik – miegoti ir kaulyti receptų vaistams, kurie padėtų dar daugiau miegoti. Visas veiksmas prasideda 2000-ųjų birželį ir nesunku paskaičiuoti, kada įvyks kulminacija (tai, beje, yra ženklas skaitytojui, kad romano siužetas nėra mieguistas).

Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

J. Herlyn. Žinau, kad nieko nežinau

2020 05 12

Žinau, kad nieko nežinau: romanas/ Jolita Herlyn. - Vilnius: Alma littera, 2020. - 254 p.

„Žinau, kad nieko nežinau“, aštunta Jolitos Herlyn, Lietuvoje žinomos meilės romanų autorės, knyga yra kitokio žanro. Rašytoja ją vadina psichologiniu trileriu, kuriame pasakojama apie praeities klaidas ir jų įtaką mūsų dabarčiai, kaltę, atleidimą, meilę, aistrą, išdavystę ir išlikimą žmogumi bet kokiomis sąlygomis.

Romano „Žinau, kad nieko nežinau“ užuomazga yra laukiamai intriguojanti – filosofijos dėstytojas Marius gauna siuntinį su keistu turiniu. Tiek keistu, kad gavėjui sunku suprasti – ar tai pokštas (jo nuomone – nevykęs), ar į asmeninį įžeidimą panašėjanti provokacija? O gal tai priekabiavimo skandalo aidas? Kol dėstytojas aiškinasi, kas į jo darbovietę, Socialinių mokslų katedrą, atsiuntė nelemtą siuntinį, jo šeimas gyvenimas pradeda griūti.

Jolita Herlyn pažymi, kad šalia įtemptos trilerio linijos romane „Žinau, kad nieko nežinau“ yra stiprūs detektyvo elementai ir, be abejo, šeimyninės dramos fragmentai.

F. Valpy. Prisiminimų jūra

2020 05 12

Prisiminimų jūra: [romanas]/ Fiona Valpy. - Vilnius: Alma littera, 2020. - 265 p.

Britų rašytojos Fiona Valpy romanas „Prisiminimų jūra“ yra jaudinantis pasakojimas apie meilę ir lemtingus gyvenimo pasirinkimus.

Vieną dieną Kendra sulaukia netikėto dėdės skambučio. Jis praneša, kad miršta Kendos močiutė Ela ir paprašo aplankyti senutę slaugos namuose. Merginos mama jau nuo seno nesutarė su senele, todėl anūkė ją sutikdavo itin retai. Slegiama sąžinės graužaties Kendra sutinka aplankyti senolę. Paaiškėja, kad ši turi vieną prašymą – močiutė nori, kad anūkė užrašytų jos pasakojimą. Jauna moteris abejoja. Jos gyvenimas ir taip nelengvas – namuose įtampa, nes vyras ką tik prarado darbą, be to pora augina autizmo sindromą turintį sūnų. Visgi Kendra negali atsakyti senutei ir sutinka išklausyti jos gyvenimo istoriją.

Elos pasakojimas prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 1937- tais metais šeima merginą išsiunčia pavasaroti į Prancūzijai priklausančią Rė salą. Prie pilkos ir lietingos tėvynės pripratusiai Elai gyvenimas Rė saloje atrodo žavus ir nerūpestingas. Čia ji susidraugauja su mielu jaunuoliu Kristoforu. Vienas kitam simpatizuojanti porelė smagiai leidžia laiką džiaugdamiesi šiluma, smėlėtais paplūdimiais ir gera draugija.

Antrojo Pasaulinio karo pradžia viską sujaukia ir Ela priversta grįžti į Škotiją, kur pradeda savanoriauti bei susipažįsta su kitu žaviu vaikinu. Šiame naujame pasaulyje mergina jaučiasi visiškai nutolusi nuo Rė salos gyvenimo. Ela nežino, ar dar įmanoma grįžti į tos nerūpestingos merginos rolę. Ar ji to norėtų?

Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė.

U. Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka

2020 05 12

Grožio ir blogio biblioteka: romanas/ Undinė Radzevičiūtė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, [2020]. - 198 p.

Septintasis Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės (g. 1967) literatūrinis kūrinys.

Pagrindinis „Grožio ir blogio bibliotekos“ veikėjas Walteris Schultzas skaitytojams jau bus šiek tiek žinomas iš kitos autorės knygos „Baden Badeno nebus“. Walteris dievina unikalias knygas! Jis aistringai siekia surinkti išskirtinę biblioteka ir dėl šio tikslo nedvejodamas galėtų padaryti nusikaltimą. Veimaro respublikos (taip 1919-1933 metais buvo vadinama Vokietija) Berlyne nebuvo sunku paslėpti juodus darbelius.

Walteris gyvena šalyje, kurioje niekas nebetiki Dievu ir jau neskiria gėrio nuo blogio. Čia vyrauja kultūros, meno, moralės, dvasingumo nuosmukis, klesti chaosas ir egoizmas. Visa tai kartu smukdo ir šalį. Autorė teigia, kad mūsų laikai itin primena Veimaro respubliką – žmonių mąstymas ne itin daug pakito, o priimami sprendimai labai panašūs.

Knyga aprėpia visą personažo Walterio Schultzo gyvenimo istoriją, kuri tęsiasi per penkiasdešimt Europai labai svarbių metų. Visgi, daugiausiai laiko skaitytojas praleis tarpukario Berlyne.

Undinė Radzevičiūtė knygos „Grožio ir blogio biblioteka“ juodraštį sukūrė barokiniuose rūmuose Bamberge. Tokią galimybę jau suteikė Bavarijos kultūros ministerijos skirta vienuolikos mėnesių stipendija. Autorės rašymo stilius yra laikomas labai savitu, originaliu bei netikėtu.

M. Maeterlinck. Pelėjas ir Melisanda

2020 05 12

Pelėjas ir Melisanda/ Maurice Maeterlinck. - Vilnius: Žara, [2020]. - 199 p.: iliustr.

Maurice'as Maeterlinckas (Morisas Meterlinkas, 1862-1949) — prancūzakalbis belgų poetas ir dramaturgas, vienas ryškiausių simbolizmo atstovų, už visą savo kūrybą 1911 m. pelnė Nobelio literatūros premiją.

M. Maeterlincko kūrybinėje biografijoje pjesei „Pelėjas ir Melisanda" tenka išskirtinis vaidmuo, nes šioje pjesėje jis sugebėjo ryškiausiai įkūnyti statiškojo teatro principus. Svarbus vaidmuo pjesėje tenka erdvei bei šviesos ir šešėlio priešpriešai. Pastaroji net įgyja simbolinę reikšmę, kadangi liudija apie įtampą tarp gyvenimo ir mirties, o ją Maeterlinckas sieja su žmogaus lemtimi, nes būtent lemtyje, anot jo, susipina gyvenimas ir mirtis. Virš visos pjesės tvyro mirties ženklas, autorių labiausiai traukia mirties paslaptis. Meilė ir mirtis susipina šioje pjesėje, suteikdamos jai žiedinę kompoziciją, sykiu įprasmindamos ir Maeterlincko pasaulio ramsčius. Tad neatsitiktinai ši pjesė tampa ir visos dramaturgo kūrybos simboliu, liudijančiu jog žmogus tiesiasi šviesos ir gyvenimo link.

Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius.

 

 

 

Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius.