Ingė Lukšaitė. Pirmieji liuteronai arba užslėptoji reformacijos fazė

2017 03 31

Kai katalikų bažnyčia ėmėsi organizacinių priemonių, norėdama stabdyti reformacijos plitimą, tie draudimų barjerai galėjo būti jau reakcija į pačioje Lietuvos DK prasidėjusius procesus, o ne tik įvykių Europos kraštuose atgarsis. Nuo XVI a. 4-ojo dešimtmečio jau fiksuojami reformacijos pradžios Lietuvos DK faktai. Žemaitijoje, kiek žinoma, pirmasis liuteroniškus pamokslus Šilalėje (Schillen) pradėjo sakyti Jonas Tartilavičius Batakietis (Tartyłowicz Batocki) 1536 m., tačiau jis turėjo bėgti iš Lietuvos DK į Prūsijos kunigaikštystę nuo Žemaičių vyskupo Vaclovo Viežbickio (Wierzbicki) persekiojimo. (14)
Nežinome, ar Šilalėje tuo metu susidarė Joną Tartilavičių palaikiusi bendruomenė. Greičiausiai ne. Tuo metu Šilalė priklausė bajorams Orvydams. Kiek vėliau ją valdęs Kazimieras Orvydas 1544-1545 m. jau studijavo Karaliaučiaus universitete (15), tačiau 1536 m. J. Tartilavičius dar, ko gero, neturėjo stipraus globėjo. Matas Orvydas iš Platelių taip pat po kelerių metų -1542-1543 m., kaip jau minėta, susirašinėjo su kunigaikščiu Albrechtu. (16) Matyt, liuteronų evangelikų tikėjimas iš lėto plito keliuose visuomenės sluoksniuose: dvaruose tarp vidutinio turtingumo bajorų, miesteliuose, kur jo sekėjais tapo dalis buvusių miestelėnų - parapijiečių. Procesas turėjo vykti gana ilgai, kol iš individualių pažiūrų ir pavienių asmenų tikėjimo lygmens galėjo išsikristalizuoti institucijos.
Pirmoji mums žinoma institucija, kuri jau netilpo į to meto įprasto ir reglamentuoto visuomeninio gyvenimo rėmus, buvo Abraomo Kulviečio (Abraham Culva, apie 1509-1545) mokykla Vilniuje. A. Kulvietis, kaip manoma, buvo studijavęs Krokuvos, Leipcigo, Vitenbergo ir Sienos universitetuose. Šios institucijos įkūrimas buvo ženklas, kad Lietuvoje subrendo nepasitikėjimas katalikų bažnyčia: 1) nebebuvo tikima, kad katalikų bažnyčia ryžtingai ims kurti būtinas visuomenei naujas institucijas (šiuo atveju - mokyklą), 2) suvokta, kad būtina imtis energingų veiksmų siekiant patenkinti visuomenės švietimo poreikį, 3) drįstama nepaisyti daugelio draudimų (1526-1527 m. Vilniaus sinodo, 1527 m. Lenčicos provincinio sinodo nutarimų, 1535 m. Žygimanto Senojo įsako). A. Kulvietis turėjo žinoti, kad 1539 m. balandžio 28 d. Vilniaus vyskupijos kapitula atmetė Vilniaus vaivados raštininko Jurgio Viliamovskio ir magistro Jurgio Eišiškiečio prašymą steigti privačią mokyklą. (17) Pagal jau minėtus normatyvinius dokumentus A. Kulvietis neturėjo teisės steigti mokyklos, nes buvo studijavęs protestantiškuose universitetuose, turėjo (kaip paaiškėjo vėliau) eretiškų knygų (18), steigė mokyklą nepaprašęs ir negavęs Vilniaus vyskupo ir kapitulos leidimo. Tad A. Kulviečio apie 1540 m. įsteigta mokykla Vilniuje buvo jau viešo nepaklusnumo aktas.
Apie mokyklos veiklą išliko palyginti labai mažai žinių. Pačias patikimiausias pateikė pats A. Kulvietis karalienei Bonai dedikuotame 1542 m. viešame laiške Tikėjimo išpažinimas (Confessio fidei). A. Kulvietis rašė, kad jo mokyklą lankė daugiausia bajorų vaikai. Vienas jų buvęs Povilo Naruševičiaus sūnus. Mokslą turėję apmokėti tėvai, tačiau, mokyklą uždarius, kai kurie jų liko skolingi A. Kulviečiui. (19) XVII a. istorikas A. Vengerskis dar pridūrė, kad A. Kulviečio mokykloje mokėsi 60 mokinių. (20) A. Kulviečio bendradarbių pavardžių patikimuose šaltiniuose neužtinkame, todėl istorinėje literatūroje šiuo klausimu yra įvairiausių hipotezių, dažnai nekritiškai vertinamų. (21) Nors mokykla veikė tik trejus metus ir nežinome jos mokymo turinio, netiesioginiai duomenys duoda pagrindo manyti, kad mokykla buvo ne parapinė ir kad savo mokymo turiniu skyrėsi nuo 1513 m. pradėjusios veikti parapinės Šv. Jono mokyklos Vilniuje. Tai, kad per trumpą laiką joje susibūrė nemažai mokinių, rodo, jog ji tenkino visuomenės poreikį turėti vidurinio lavinimo mokyklą. Antra, A. Kulviečio bibliotekos knygų sąrašo analizė rodo, kad jis buvo Europoje susiformavusio trijų klasikinių kalbų (homo trilinguis - graikų, lotynų, hebrajų) išsilavinimo humanitaras. Jo turėti antikos rašytojų leidiniai lotynų, graikų kalbomis ir knygos hebrajų kalba leidžia manyti, kad tokią trijų kalbų mokyklą jis galėjęs kurti ir Vilniuje. Be to, kažin ar kelių sričių daktaro laipsnį turėjusį žmogų būtų tenkinusi tik parapinės mokyklos lygio institucija, kuriai visiškai būtų pakakę bakalauro laipsnio. Antra vertus, nors dėl A. Kulviečio užmojų ir nekyla didesnių abejonių, vis dėlto neaišku, ar jis per nepilnus trejus metus spėjo visus tuos užmojus įgyvendinti. Be abejo, kurdamas mokyklą, A. Kulvietis bandė papildyti Lietuvos švietimo sistemą tokia naujo tipo aukštesniąja mokykla, kokių Lietuvoje dar nebuvo. Jis sąmoningai laužė katalikų bažnyčios monopoliją steigti mokyklas, nes bažnyčia buvo konservatyvumo garantas ir bandė išlaikyti švietimo sistemoje nepakitusią padėtį. A. Kulviečio mokykla buvo pirmoji protestantizmo institucija Lietuvos DK. Ir joje dirbę pedagogai, ir tėvai, leidžiantys vaikus į tokią mokyklą, turėjo būti arba reformacijos šalininkai, arba jos simpatikai. Naujo tipo mokyklos įkūrimas buvo viena pirmųjų ryškių naujovių, atėjusių į Lietuvą per reformaciją, kai buvo laužomi mąstymo stereotipai. Ji formavo ir stiprino visuomenėje mokymosi ir raštingumo vertės supratimą.
Protestantizmo šalininkų gausėjimą Lietuvoje rodė daugelis ženklų: A. Kulviečio mokyklą lankę jaunuoliai, Lietuvoje buvo nesunku surasti kandidatų, tinkamų rengtis liuteronų dvasininkų pareigoms. 1535 m. G. Polentzas rekomendavo kelis jaunuolius iš Lietuvos studijuoti Vitenberge (22), o Vilniaus kapitula siuntė savo kanauninką Stanislovą Dambruvką delegatu į 1539 m. Gniezno provincinį sinodą Petrakave, kur, be kitų dalykų, turėjo būti svarstoma, kaip sustabdyti liuteronybės plitimą Lietuvoje. (23)
Daugelio to laikotarpio protestantų šalininkų pavardės liko istorijai nežinomos. Kiek vėliau dalis jų, jau išvykusių iš Lietuvos DK, buvo minimi lietuviškuose leidiniuose, išleistuose Prūsijos kunigaikštystėje.
Nuo XVI a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iš Lietuvos DK plūstelėjo į Karaliaučiaus universitetą daug daugiau jaunuolių nei į kitus užsienio universitetus per visą pirmąjį šimtmečio ketvirtį. Ta aplinkybė, kad jie rinkosi protestantišką universitetą, rodė jų palankumą reformacijai, konkrečiai liuteronų tikybai. Dalis jų ir tapo liuteronais.
Išanalizavus Lietuvos vietoves, iš kurių buvo kilę žinomi to meto liuteronai ir pirmuosiuose leidiniuose lietuvių kalba bendradarbiavę asmenys, galima gauti apytikrį vaizdą, kuriose Lietuvos srityse būta protestantizmui palankių asmenų arba ir liuteronybės šalininkų. M. Mažvydo ir jo bendradarbių parengtose pirmose knygose (katekizme, giesmynuose) (24) minimi 13 vertėjų. Gausiausia vertėjų grupė, sprendžiant iš asmenvardžių, buvo kilusi iš Lietuvos sostinės Vilniaus apylinkių: Stanislovas Rapolionis (studijavo Vitenberge 1542-1544 - nuo Eišiškių), Jurgis Zablockis (Zablocius, Vitenberge 1540-1541 - iš Zabolotės), Aleksandras Rodūnionis (Rodunius, Karaliaučiaus universitete 1546 - nuo Rodūnės), Ulrikas Merkucecijus (Ulric Mercucecius, Leipcige 1533 - greičiausiai iš Vilniaus miesto), Stanislovas Muša (Karaliaučiaus universitete 1547 - matyt, iš Musninkų), Jurgis Eišiškietis (Georg Eyschytzki, Vitenberge 1541-1546 - nuo Eišiškių). Rusnėje vėliau dirbo Jurgis Vilnietis. Greičiausiai iš Balatnos buvo kilęs Mikalojus Blotnas (25), iš šiaurės Lietuvos - Jonas Šeduikonis (Jonas Scheduikianis, Karaliaučiaus universitete 1547).
Aišku, kad Didžiojoje Lietuvoje formavosi kelios sritys, iš kurių buvo kilę ir, matyt, brendo liuteroniškosios reformacijos pasekėjai. Dauguma tų vietovių buvo apie Vilnių. Pavyzdžiui, tik nuo Eišiškių ir jų apylinkių buvo kilę net keli asmenys.
Verta atidžiau pasvarstyti Radvilų valdomo Musninkų dvaro, kaip potencialios reformacijai palankių žmonių brendimo vietos, reikšmę. Iš Musninkų 1535 m. į Krokuvos universitetą įstoja Augustinas Aleksa (Augustinus Alexy de Musznyki dioec. Vilnensis). Tad galima spėti, kad Radvilų dvaruose tuo metu susidarė sąlygos mokslus eiti. Musninkus dalijosi dviejų Radvilų šakų - Goniondzo ir Raigardo bei Nesvyžiaus ir Olykos pradininkai. (26) Apie 1522 m. buvo įsteigta bažnyčia vadinamuosiuose Didžiuosiuose, t.y. Naujuosiuose Musninkuose. (27) Patys Radvilos ir vėliau vertino Musninkus. Dalį Musninkų valdė Nesvyžiaus ir Olykos šakos atstovai Mikalojaus Radvila Juodasis ir jo brolis Lietuvos DK Taikytojas Jonas Radvila (28) (mirė 1551), pastarasis pirmas iš Radvilų perėjęs į evangelikų tikėjimą (į liuteronybę). Kitą dalį Musninkų nuo 1545 m. paveldėjo Goniondzo ir Raigardo šakos atstovė Ona Radvilaitė (29), vėliau Kiškienė, kuri, nepraėjus nė dešimtmečiui, taip pat jau garsėjo kaip aktyvi reformacijos šalininkė. Musninkus išlaikyti giminėje stengėsi ir palikuonys: XVI a. pabaigoje juos valdė užstato teise Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. (30)
Tad greičiausiai iš Musninkų buvo kilęs arba tik pasirinkęs žinomą vietovę prie asmenvardžio jau minėtas Stanislovas Muša Vilnietis, vėliau dirbęs Mažojoje Lietuvoje. Musninkų dvare galėjo būti įrengta viena pirmųjų evangelikų koplyčių. Artimai bendravęs su Radvilomis ir, kaip manoma, mokęsis jų dvare Venclovas Agripa irgi išvyko studijuoti jau į protestantiškus universitetus. V. Agripos žiniomis, Jonas Radvila jau buvęs liuteronas.
Liuteronu tapo ir Venclovas Agripa, Venclovo Mikalojaičio (Mykolo Lietuvio) sūnus, ir liko liuteronų bažnyčioje iki mirties. Jis 1545 m. įsirašė į Leipcigo universitetą (31), 1551 m., regis, įsirašė į Krokuvos universitetą, o 1552 m. studijavo Vitenberge. V. Agripa mirus Jonui Radvilai 1551 m. parašė lotynišką Laidotuvių kalbą apie šviesiausiojo kunigaikščio ir pono Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį (1553, [? Vitenberge]), kurioje parūpino ir išspausdino Ph. Melanchthono „Laidotuvių giesmę mirus šviesiausiam kunigaikščiui Jonui Radvilai" („Epicedion de morte illustrissimi principis ducis Johannis Radziuili"). Žinant, kad jo tėvo tėvoninis dvaras buvo prie Maišiagalos (Venclovas Mikalojaitis buvo vedęs Daratą Bilevičiūtę, 1537 m. gavo leidimą pasistatyti karčemą Rudaminos dvare), o pats Venclovas Agripa valdė Jašiūnų dvarą (jį užstatė 1552 m.) (32), galima spėti, kad apie Vilnių esančiuose dvaruose - valdų centruose - buvo įrengtų evangelikų liuteronų koplyčių, veikdavusių tuo metu, kai liuteronas savininkas gyvendavo dvare. Tačiau pamaldose tose koplyčiose jau galėjo dalyvauti žemvaldžio artimieji ir dvariškiai. Tad nieko stebėtino, kad kaip tik iš šių vietų buvo kilę daugiausia lietuvių liuteronų dvasininkų.
J. Ochmariskis, tyrinėjęs studentus iš Lietuvos, studijavusius Krokuvos universitete priešreformaciniu laikotarpiu, pastebėjo, kad gausiausiai jų buvo atvykę iš Eišiškių, Giedraičių, Merkinės, Ašmenos, Šalčininkų, Ukmergės, o Žemaitijos - iš Kražių ir Raseinių. (33) Jei pažiūrėsime, iš kurių vietovių buvo kilę evangelikų liuteronų kunigai, išvykę dirbti į Mažąją Lietuvą ir rengę leidinius lietuvių kalba, matysime, kad dalis tų centrų sutampa: į reformaciją besiorientuojančių asmenų gausiausiai teikė Vilniaus miestas, po to ėjo Eišiškės, Šalčininkai, Rodūnė ir Ašmenos bei Lydos pavietuose buvusios vietovės: Zabolotė, Balatna. Ta aplinkybė, kad gausiausia lietuviškų knygų rengėjų grupė buvo kilusi iš Vilniaus ir jo apylinkių, rodo, kad čia greičiausiai buvo susivokta, jog būtent reformacija gali padėti rasti būdus patenkinti Lietuvos visuomenės poreikį turėti raštiją gimtąja kalba.
Antra mums žinomų lietuviškų knygų rengėjų grupelė pagal gausumą buvo kilusi iš Žemaitijos: pats Martynas Mažvydas (Martinus Masvidius, Karaliaučiaus universitete nuo 1546), Baltramiejus Vilentas (Baltramieus Willentas, Karaliaučiaus universitete nuo 1546), Tomas Gedkantas (Thomas Gedcantus, Karaliaučiaus universitete nuo 1550).
M. Mažvydo kilmės vietos ieškota įvairiose vietovėse, tačiau vis dėlto daugumai tyrinėtojų nekelia abejonių jo žemaitiška kilmė, o nuosekliausiai, remdamasis jo tarmės duomenimis, jo kilmės vietą Žemaitijoje lokalizavo Zigmas Zinkevičius. Pasak jo, M. Mažvydas kilęs iš Švėkšnos-Gardamo- Žemaičių Naumiesčio arba Kvėdarnos-Laukuvos-Varnių (mažesnė tikimybė) apylinkių (34), jo pusbrolis B. Vilentas - iš pažemaičių vakarų aukštaičių ploto tarp Jurbarko-Ariogalos-Tytuvėnų. (35) Kiek sudėtingiau buvo nustatyti jų abiejų bendradarbio T. Gedkanto kilmę. Ją paaiškino buvusiame Karaliaučiaus archyve rastas 1552 m. birželio mėn. paties T. Gedkanto laiškas kunigaikščiui Albrechtui. Laiške T. Gedkantas tvirtino, kad jo tolimi protėviai priklausę Pajūrio valsčiui, t.y. gyvenę šalia Tauragės. (36) Pakartotinai prašydamas Albrechto, kad šis užtartų prieš Žemaičių vyskupą jo tėvus, T. Gedkantas pamini, kad jo tėvai turėję „laisvus namus ir smuklę" Medininkuose, o jo senelis turėjęs Kaulakiškių (Kaulakiski) dvarą. (37)
Kiti iš lietuviškų raštų mums žinomi Vidurio Lietuvos žmonės buvo Abraomas Kulvietis, kilęs iš Kulvos, netoli Jonavos, Friderikas Staphylas, vokiečių kilmės kaunietis, ir neaišku, ar iš Žemaitijos, ar iš Rytų Lietuvos kilęs Augustinas Jomantas (Augustinus Jamundus, 1544 ar 1545 įsirašė į Karaliaučiaus universitetą). (38)
Dauguma žinomų to laikotarpio liuteronų buvo kilę (ne visų kilmė tiksliai nustatyta) iš labai panašios visuomeninės terpės - neturtingų bajorų, dažnai balansavusių tarp valstiečių ir bajorų luomų ribos, bet dalis galėjo būti ir iš miestelėnų. Ir tik A. Kulvietis buvo kilęs iš vidutinio turtingumo bajorų. Tuo tarpu Stanislovo Rapolionio giminaitį Svetkų Ra- polionį pristovas varė į „kunigystą", reikalavo valstietiškų prievolių, tačiau patys Rapolioniai įrodinėja esą tikri kilmingi bajorai, bet „nepajėgią eiti bajorui privalomos tarnybos", taigi bajorai be valdinių. (39) V. Agripos tėvas, Lietuvos DK sekretorius, Maišiagalos dvare teturėjo dvi tarnybas. T. Gedkanto, kilusio jau iš kito Lietuvos krašto, tėvai buvo atsidūrę tokioje pačioje padėtyje. Minėtame 1552 m. laiške kunigaikščiui Albrechtui T. Gedkantas prašė tarpininkauti, kad jo tėvams būtų grąžintos kilmingųjų teisės, ir aiškino, kad jo tolimi protėviai buvę ledo kirtėjai žūklės metu, o Vytauto laikais jiems buvusios suteiktos kilmingųjų bajorų teisės. (40) Iš kitų laiškų sužinome, kad T. Gedkanto tėvai turėję laisvą nuo mokesčių smuklę (pagal Lietuvos Statutą kilmingi bajorai šiuo verslu verstis neturėjo teisės); tad aišku, kad ir T. Gedkantas buvo kilęs iš sluoksnio, balansavusio tarp bajorų ir tam tikros kategorijos valstiečių. T. Gedkantas tvirtino, kad jo senelis turėjęs Kaulakiškių dvarą Pajūrio valsčiuje. Vaclovas Biržiška spėjo, kad tai galėjo būti vėliau minima uročišče Pajūrio valsčiuje Maudilėnų dvare (41), bet tai liudytų, kad Kaulakiškės buvo ne dvaras, o ūkis.
M. Mažvydo ir kitų jo bendradarbių sumokėti labai nedideli stojimo į Karaliaučiaus universitetą mokesčiai leidžia manyti, kad ir visi šie studentai buvo kilę iš panašaus visuomenės sluoksnio. Jie naudojosi laisvų asmenų (ne baudžiauninkų) teisėmis, tačiau savo gyvenimo būdu buvo iš esmės nenutolę nuo valstiečių. Jų tėvai negalėjo nedidelių ūkių dalyti tarp sūnų. Taigi pati mobiliausia kultūros požiūriu grupė buvo kilusi iš neturtingų bajorų. Antra grupelė buvo kilusi iš miestelėnų. Galima spėti, kad iš miestelių gyventojų ar iš pradėjusių statytis miestelio tipo gyvenviečių buvo kilę Jurgis Zablockis (Zabolotė - privatus miestelis, paminėtas 1536 m.), Aleksandras Rodūnionis (Rodūnė - privatus miestelis, paminėtas 1486 m.), Mikalojus Blotnas (Balatnos miestelis pažymėtas Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio žemėlapyje, fiksuota 1600 m. padėtis) ir, matyt, Stanislovas Muša (Naujųjų Musninkų miestelis paminėtas 1556-1558 m.). (42) Tad kilusieji iš šių visuomenės sluoksnių ir buvo dauguma pirmųjų Lietuvos liuteronų. Jie ir buvo besitelkiančios lietuvių inteligentų - žmonių, pragyvenančių iš protinio darbo, - visuomenės grupės pagrindas. A. Kulvietis buvo tuo metu ypatingas atvejis, pirmoji asmenybė, kurios biografija buvo ženklas, kad ir vidutinioji bajorija imasi profesionalios kultūrinės veiklos. Šį kelią A. Kulvietis rado remdamasis reformacijos idėjomis.