Aleksander Meysztowicz

2019 09 06

meištovičius AleksandrasAleksandras Meištovičius  gimė Pajuosčio dvare gimė 1864 metų gruodžio 8 d.   
Lietuvos lenkų politinis veikėjas. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, kartu su Juzefu Pilsudskiu,  vėliau studijavo Krokuvos universitete. Po 1904 – 1905 metų karo tarnavo rusų armijoje, turėjo poručiko laipsnį bei caro rūmų kamerhero titulą. Vėliau buvo palankus rusų valdžiai, laikėsi konservatyviųjų krajovcų pažiūrų, manė, jog istorinė Lietuva ir ateityje turinti likti susieta unija su Lenkijos karalyste, pritarė caro valdžiai  kaip padedančiai išsaugoti tradicinę gyvenseną ir turtą. 1908-1917 išrinktas Vilniaus žemės ūkio valdybos nariu, vėliau – pirmininku. Pripažįstami dideli Aleksandro Meištovičiaus nuopelnai plėtojant žemės ūkį Panevėžio krašte. 
 Aleksandras Meištovičius   1909-1917 buvo  Rusijos Valstybės Dūmos narys. Peterburge aktyviai dalyvavo vietinių lenkų veikloje.  1918 grįžęs į Lietuvą vadovavo Lietuvos lenkams, siekusiems Lietuvą sujungti su Lenkija. Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, pabėgo į lenkų okupuotą Vilnių, jo dvaras buvo konfiskuotas (dabar – Pajuostės karinis dalinys).  1921 m. lapkričio 21 m. Liucijaus Želigovskio paskirtas lenkų sukurtos Vidurinės Lietuvos valstybės Laikinosios valdančiosios komisijos pirmininku,  arba, kaip rašo jo sūnus, „suverenu“.  Prijungus Vilnių prie Lenkijos vadovavo Vilniaus žemės kredito draugijai. 
1926 – 1928 – Lenkijos teisingumo ministras Pilsudskio vyriausybėje, atstovavo konservatoriškas pažiūras.  A. Meištavičius buvo vadinamų „Vilniaus stumbrų“ grupuotės faktiškas vadovas. Šis pavadinimas pabrėžė, kad jie yra nykstanti, bet saugotina padermė. Bet ji neapsiribojo vien „vilniečiais“: „stumbrų“, nykstančių Lietuvos girių galiūnų vardas, anot jų vadovo sūnaus V. Meištavičiaus, buvo duotas tarpukario Lenkijos visuomenės grupei, kurią sudarė senojo Respublikos senatorių sluoksnio įpėdiniai –dvarininkai, gyvenę Austrijos, Prūsijos ir Rusijos pasidalintos Respublikos žemėse. Jie laikėsi tradicinio hierarchinės visuomenės modelio idėjos, nes per amžius toje hierarchinėje visuomenėje turėjo vadovaujančią padėtį, kurią net ir tarpukaryje bandė išlaikyti. 
1939 metais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lenkija okupavus Vokietijai ir Sovietų sąjungai, Aleksandras Meištovičius  emigravo į Italiją. Mirė 1943 Vatikane.
A. Meištavičius 1892 m. vedė grafaitę Zofiją Korvin-Kosakauskaitę. Jiedu turėjo 7 vaikus, žymiausias iš jų – sūnus Walerian Meysztowicz, kunigas, istorikas.