Walerian Meysztowicz

2019 09 06

Valerijonas Meištavičius gimė 1893 balandžio 24 d. Kauno gubernijos Panevėžio apskrities Raguvos Walerian Meyštowičvalsčiaus Pajuosčio dvare (pats jis lenkiškai vadina savo gimtinę Pojoście) politiko Aleksandro Meištovičiaus ir Aleksandros Korvin-Kosakovskaitės šeimoje. Mokėsi Peterburgo imperatoriškajame licėjuje, kadangi tuo metu Peterburge gyveno jo tėvas – Rusijos dūmos deputatas Aleksandras Meištovičius). Prieš pirmą Pasaulinį karą mokėsi Vienoje žemės ūkio. Prasidėjus karui mobilizuotas į Rusijos armiją, vėliau kovėsi lenkų gretose prieš bolševikus ir Lietuvą. 1919 m. grįžo į Pajuostį, tačiau lietuvių valdžia juo nepasitikėjo ir vienu metu jis buvo pasodintas į Panevėžio kalėjimą, bet po kiek laiko buvo paleistas ir per Latviją pabėgo į Vilnių. Atvykęs į Vilnių įstojo į kunigų seminariją, 1924 m. įšventintas kunigu. Porą metų kunigavo Vilniaus bažnyčiose. Vėliau studijavo Romos teisės universitete (čia gavo kanonų teisės daktaro laipsnį) ir 1937-1939 m. Vilniaus universitete, kur gavo teologijos daktaro laipsnį, dėstė Vilniaus universitete kanonų teisę.
Nuo 1932 m. – Lenkijos ambasados prie Šventojo sosto patarėjas.
1939 m. karas jį užklupo Vilniuje, iš kur bėgdamas nuo rusų per Kauną, Švediją, Angliją pasiekė Romą ir ten pasišventė moksliniam darbui, panaudodamas Vatikano ir kitus archyvus. Nuo 1946 m. buvo Lenkijos istorijos instituto Romoje vadovu. Mirė 1982 m. gegužės 24 d. Romoje.
V. Meištavičiaus atsiminimų knyga yra paminklas senajam „Antemurale“ – Abiejų Tautų Respublikai ir jo atstatymo naujaisiais laikais siekių manifestas. Savo mylimą Lietuvą – suprantamą istorine prasme (buvusią LDK) – V. Meištavičius mato kaip šio įtvirtinimo dalį. „Šiaudinės sienos“ tarp Lietuvos ir Lenkijos nubrėžimą jis skaudžiai pergyveno, jausdamas tai kaip jo Tėvynės padalinimą. Savo betarpiška tėvyne jis laikė istorine Lietuvą – buvusias LDK žemes (dab. Lietuvą ir Baltarusiją).