Pradžia

Tremties kasdienybės liudijimas

2019 06 12

Apie tremtinius rašyta išties nemažai, pastatyta kino filmų. Dar vienas autentiškas liudijimas, artėjant Gedulo ir Vilties dienai, skambėjo Viešojoje bibliotekoje.

Čia 87 m. panevėžietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Dainora Urbonienė, padedama Eleonoros Matulaitės ir Eleonoros Koriznaitės, J. Miltinio dramos teatro aktorių dueto, pristatė savo prisiminimų knygą apie gyvenimą tremtyje – „Sibiras vaiko akimis“.

Tai pasakojimas apie skaudžią devynerių metų mergaitės patirtį, kai 1941 m. birželio 14 d. ji su visa šeima – vienerių metukų broliuku ir tėvais kaimo mokytojais ištremiama į Sibirą. Istorija atskleidžia tremtinių šeimos kasdienybę: gyvenimą „barakuose“ antisanitarinėmis sąlygomis, gyvenamosios vietos keitimą, nuolatinį nuovargį, šaltį, badą, tėvynės ilgesį, mergaitę, subrendusią ne laiku, nemačiusią šviesios vaikystės...

„Rytą pabudau nuo mamos verksmo. Pamačiau prie jos stovintį žmogų su šautuvu, tėčiui į nugarą taip pat buvo įbestas šautuvas. Susikrovę daiktus buvome išvaryti į kiemą, kur laukė sunkvežimis“, – šeimos gyvenimą pakeitusią dieną prisiminė D. Urbonienė.

Viešnia pasakojo apie kūrinio „Sibiras vaiko akimis“ parengimo aplinkybes: „Šaltą žiemos vakarą, važiuodama autobusu namo į Raguvą, pasižiūrėjau į saulę ir prisiminiau tokį pat vaizdą, kai raudona saulė leidosi Sibire, mus vežant į nuolatinę tremties vietą. Tą epizodą užrašiau. Tik praėjus keleriems metams po mamos mirties, paskatinta artimųjų bei Kultūros ministerijos, pasiryžau parengti knygą. Peržiūrėjau, ką buvau užsirašiusi iš pokalbių su mama, rinkau duomenis iš centrinio archyvo, ir pradėjau pasakoti savo išgyvenimus. Rašydama supratau, kad tragišką likimą daugiausia patyrė mokytojų karta, kūrusi lietuvišką švietimo sistemą. Savo kūrinyje pasakoju ir apie pokario metais grįžus į Lietuvą patirtą diskriminaciją ir persekiojimus“.

D. Urbonienės istorija sulaukė skaitytojų pripažinimo: išleistas jau ketvirtas papildytas bei pataisytas leidimas, knyga išversta į anglų, norvegų kalbas, jos ištraukos publikuotos užsienyje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose. Pernai pagal šį kūrinį Juozo Miltinio dramos teatre pastatytas monospektaklis „Kokio gražumo saulė“.

Spektaklio režisierė, dramaturgijos autorė, scenografė Eleonora Matulaitė atskleidė, jog knygos tema yra aktuali, nes nėra daug spektaklių apie tremtį, beje, jai pačiai su mama mokytoja, vos pavyko išvengti tokios pačios lemties. Viešnia susirinkusiems trumpai papasakojo apie spektaklio kūrimo procesą: kaip atsirinko ištraukas, rašė scenarijų, ieškojo scenografinių ir muzikinių sprendimų.

„Nesinorėjo daryti vien prisiminimų buitinio atpasakojimo. Todėl, šalia sukrečiančios D. Urbonienės prozos pasirinkau jautrias žinomos poetės Dalios Teišerskytės eiles, viena kitą puikiai papildančias, pakylėjančias“, – sakė E. Matulaitė.

Susitikimą užbaigė aktorės Eleonoros Koriznaitės susirinkusiems dovanota bene stipriausia, emociškai paveikiausia spektaklio „Kokio gražumo saulė“ ištrauka, pasakojanti, kaip Dainora su mama ir broliu Aručiu kėlėsi į kitą tremties vietą, ir kaip mirė mažasis broliukas, palikusi sukrečiantį įtaigaus tikrumo įspūdį.


Indrė Rapkevičienė,
vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui