Literatūrinis-muzikinis vakaras „Atviros durys“, įvykęs Viešojoje bibliotekoje, buvo skirtas poetės ir politinės kalinės Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės gyvenimui, kultūrinei veiklai ir 100-osioms jos gimimo metinėms.
Anastazija, Vilniaus universiteto studentė, literatė, už vieną neatsargų sakinį ir atsisakymą tapti saugumo agente buvo nuteista mirties bausme, o vėliau katorga Sibiro lageriuose. Grįžusi iš tremties, ji ilgus metus gyveno Panevėžyje, dirbo kultūrinį darbą įvairiose Panevėžio įmonėse, dalyvavo literatūriniame miesto gyvenime. XX a. septintame dešimtmetyje jos namuose būrėsi Panevėžio literatai: J. Strielkūnas, E. Mezginaitė, B. Ribokas, R. Narečionis ir kiti. Todėl ir vakarą panevėžietis atlikėjas Sigitas Stankūnas pradėjo daina „Atviros durys“, sukurta pagal to paties pavadinimo Anastazijos eilėraštį. Prisiminimais apie tą laikotarpį dalijosi poetės dukra, taip pat poetė, gydytoja psichoterapeutė Jūratė Sučylaitė: „Mūsų namų durys visada buvo atviros draugams ir kūrėjams“. Deja, sovietų valdžiai greit užkliuvo Anastazijos praeitis, todėl kultūrinį ir literatūrinį darbą teko dirbti nesiviešinant, slepiantis po slapyvardžiais.
Aktorius Petras Kežys minėjo, kad Anastazija puikiai vaidino gamyklos saviveiklos teatre. Jis skaitė A. Kanoverskytės-Sučylienės eilėraščius, skirtus gimtajam kraštui, Lietuvai. Prisiminimus ir poeziją lydėjo panevėžiečio atlikėjo Sigito Stankūno dainos. Jis sakė, kad dirbdama „Ekrano“ gamykloje poetė rašė ir vertė iš kitų kalbų nuostabius dainų tekstus, kuriuos dainavo gamyklos estradinis ansamblis. Ir jį patį poetė Anastazija Sučylienė skatino kurti, eiti į viešumą.
Ekrane keitėsi A. Kanoverskytės-Sučylienės sustabdytos gyvenimo akimirkos iš asmeninio šeimos albumo. Renginio žiūrovai dalijosi ne tik prisiminimais iš praeities, bet ir pastebėjimais, kaip svarbu yra prisiminti krašto literatus ir jų kūrybą.
Sandra Voveriūnienė,
Abonemento vedėja