Rugsėjo 17 d. Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) vyko išskirtinis seminaras miesto jaunimui ir bendruomenei „Ar man reikalinga tarmė?“. Renginį vedė žinoma aktorė, režisierė, tinklaraštininkė, charizmatiškoji humoristė Violeta Mičiulienė.
Seminaro metu lektorė kvietė susimąstyti, ką kiekvienam reiškia gimtoji tarmė, kokią vietą ji užima mūsų kasdienybėje ir ar jauni žmonės geba ją atpažinti bei vartoti.
Susitikimo pradžioje V. Mičiulienė pabrėžė, jog tarmės – tai gyvos mūsų šeimų istorijas pasakojančios kalbos formos. Pasak jos, tarmė nėra tik senelių palikimas – tai kūrybinė erdvė, leidžianti išsiskirti iš kitų, jausti ryšį su savo šaknimis. „Tarmė reikalinga tam, kad galėtume atskirti savus nuo svetimų – iš kalbos iškart atpažįsti, iš kokio krašto žmogus,“ – sakė ji.
Viešnia pasitelkusi gyvų pavyzdžių iš Aukštaitijos, Žemaitijos ir kitų regionų, skatino auditoriją atpažinti skirtingų šnektų bruožus. Aktorė prisiminė ir vaikystėje girdėtas panevėžiškių, šiauliškių ir kupiškėnų tarmes. Diskusija natūraliai peraugo į prisiminimus apie šeimas, senelius ir vaikystę.
Kalbėta ne tik apie tarmes, bet ir apie bendrinę kalbą bei patriotizmą. Moteris dalijosi patirtimis iš kelionių po JAV, Angliją, Ukrainą, Prancūziją, Ispaniją. Ji pastebėjo, kad JAV lietuvių bendruomenė stengiasi išsaugoti kalbą, o štai Anglijoje dažnas emigrantas ją greitai pamiršta. Viešnia ragino nesigėdyti savo kalbos, o ja didžiuotis, neleisti jai išnykti. „Tarmė yra mūsų šaknys – kai jas pamirštame, prarandame dalį savęs,“ – sakė V. Mičiulienė, kviesdama jaunimą nebijoti kalbėti savaip, nes kiekviena tarmė yra autentiškumo ženklas. „Šiandien visi nori būti ypatingi, tad tarmė yra natūralus būdas išsiskirti“, – teigė moteris.
Renginys sulaukė didelio susidomėjimo – į biblioteką susirinko daugiau nei 110 klausytojų: tiek jaunimo, tiek vyresnių žmonių. Tačiau, kai buvo paklausta, kas iš susirinkusiųjų turi savo tarmę, rankas pakėlė vos trys. Pati Violeta pripažino, kad jos tėvai nekalbėjo tarmiškai, todėl ji jaučianti tam tikrą pavydą tiems, kurie dar gali vartoti gimtąją šnektą – juk kalbėti tarmiškai yra gražu ir ypatinga.
Pasitelkdama savo puikų humoro jausmą, V. Mičiulienė atskleidė, kad tarmė nėra tik praeities reliktas – tai gyvas mūsų kultūros sluoksnis, padedantis išsaugoti savitumą ir stiprintis bendruomenės tapatybę.
Popietė neprailgo – pokalbis su auditorija buvo gyvas, su šypsenomis ir gausybe smagių pavyzdžių. Ne tik rimtos mintys, bet ir komiškos situacijos lydėjo kiekvieną pasakojimą: tai žodis pavirto pokštu, tai istorinis faktas suskambo kaip mažas kalbos anekdotas. Dalyviai juokėsi, linkčiojo, o netikėti faktai apie žodžių kilmę, posakių ištakas, vertimo kuriozus, pavertė susitikimą spalvingu.
Šis renginys – projekto „Mūsų tapatybės atspindys: tarmė ir kalba“ dalis, kurį iš dalies finansuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Indrė Rapkevičienė,
vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui