Panevėžio kalėjime pagal bibliotekos įgyvendinimą projektą „Moterų įgalinimas per bendruomenės ir bibliotekos bendradarbiavimą“ įvyko keturių susitikimų dailės terapijos programa, skirta laisvės atėmimo bausmę atliekančioms moterims. Programa buvo struktūruota, tačiau atvira individualiai patirčiai. Kiekvienas užsiėmimas truko po dvi valandas. Jo metu buvo pristatomi dailės terapijos principai, dirbama su metaforinėmis kortelėmis ir kuriamos autorinės mandalos.
Programos pavadinimas – „Psichodinaminė geometrija: mandala kaip sąmonės ir pasąmonės jungties modelis“ – nėra metafora dėl estetikos. Jis nusako metodologinę ašį.
Psichodinaminė – nes darbas buvo orientuotas į vidinių konfliktų, šešėlio, gynybų, neišspręstų patirčių tyrinėjimą. Geometrija – nes mandala yra struktūra. Apskritimas su centru, kryptimis, segmentais. Geometrinė tvarka čia veikia kaip psichikos organizavimo modelis. Ji suteikia ribą ir konteinerį, kuriame gali būti talpinamos intensyvios būsenos. Mandala kaip sąmonės ir pasąmonės jungties modelis – tai nuoroda į analitinės psichologijos tradiciją. Carl Gustav Jung mandalą laikė spontanišku psichikos savireguliacijos simboliu, atsirandančiu tada, kai asmenybė siekia vidinės tvarkos. Apskritimas čia nėra dekoratyvinė forma – tai savasties modelis. Centras žymi identiteto branduolį, periferija – gyvenimo įvykius, konfliktus, patirtis. Kūrybos procese šie lygmenys ima kalbėtis.
Kiekvieno susitikimo pradžioje buvo dirbama su metaforinėmis kortelėmis. Dalyvės rinkosi vaizdą, kuris rezonuoja su jų tuo metu patiriama savijauta, ilgalaike būsena ar gyvenimo realijomis. Kortelė tapdavo projekcine medžiaga: per ją buvo lengviau kalbėti apie vienišumą, kaltę, laukimą, ilgesį, viltį. Šis etapas atliko dvi funkcijas. Pirma – padėjo įvardyti vidinę būseną prieš kūrybinį procesą. Antra – sukūrė tiltą tarp sąmoningo pasakojimo ir vėlesnės simbolinės raiškos mandaloje. Taip buvo stiprinamas refleksinis komponentas, o kūryba neatsiskyrė nuo įsisąmoninimo.
Programoje buvo pasiūlytos keturios temos.
Pirmoji – „Mandala kaip mano energija“. Dalyvės tyrinėjo savo dabartinę būseną per spalvos intensyvumą, linijos spaudimą, ritmą, užpildymo tankį. Vienose darbuose dominavo susitelkimas centre, kitose – išcentrinis judėjimas ar fragmentacija. Analizuojant buvo kalbama apie energijos šaltinius, jos nutekėjimą, apie išsekimą ir apie tai, kas palaiko.
Antroji tema – „Šviesioji ir tamsioji asmenybės pusė“. Mandalos struktūra leido viename lauke sutalpinti prieštaringas dalis: švelnumą ir agresiją, kaltę ir orumą, trapumą ir kontrolę. Psichodinamiškai tai buvo šešėlio integravimo procesas – ne neigimas, o santykio kūrimas. Dalyvės buvo kviečiamos „pabendrauti“ su abiem pusėmis, įvardyti jų funkciją, apsaugas, kainą.
Trečioji tema – „Reikšmingiausias gyvenimo įvykis”, išreikštas mandalos ritmais. Kai kurių darbų kompozicija buvo cikliška ir uždara, tarsi patirtis jau būtų integruota. Kituose matėsi plyšiai, nutrūkstantys segmentai, aštrūs kontrastai. Formalios išraiškos elementai tapo atspirties tašku kalbėti apie traumos vietą asmenybės struktūroje ir apie galimybę ją perkomponuoti.
Ketvirtoji tema – „Kantrybės mandala“ – gimė iš refleksijų. Kiekvieno susitikimo pradžioje dalyvės buvo kviečiamos save pagirti. Dauguma spontaniškai įvardijo kantrybę. Ne kaip pasyvų laukimą, o kaip gebėjimą ištverti, išlaikyti kryptį ir ribą. Ši savybė tapo kūrybine tema. Mandalose atsirado lėtas, nuoseklus ritmas, smulkūs kartojami elementai, subtilūs spalvų perėjimai. Kantrybė įgavo formą.
Dirbta spalvotais pieštukais, flomasteriais ir akvarele. Medžiagų pasirinkimas atskleidė skirtingus santykio su kontrole ir spontaniškumu modelius. Pieštukai leido preciziškai konstruoti ribas, flomasteriai – aiškiai deklaruoti poziciją, akvarelė – priimti netikėtumą. Daugelyje darbų dominavo moteriškumas, jausmingumas, ilgesys. Kartu buvo ryškių emocinių proveržių, fragmentacijos, intensyvių spalvinių susidūrimų. Šie aspektai buvo reflektuojami kaip psichikos dinamika, o ne estetinė kategorija.
Svarbus proceso rodiklis – savarankiškas kūrimas tarp susitikimų. Kai kurios dalyvės atsinešdavo papildomų mandalų, kurtų savo iniciatyva. Tai rodo, kad metodas peržengė formalią projekto ribą ir tapo savireguliacijos įrankiu.
Programos tikslas buvo asmenybės susitelkimas, savęs pažinimas, gebėjimas kritiškai pažvelgti į savo elgesio modelius. Mandala čia veikė kaip struktūrinis psichikos žemėlapis. Metaforinės kortelės – kaip pradinis projekcinis impulsas. Tarp jų – refleksija, kuri jungė vaizdą ir žodį.
Uždaroje institucijoje, kur išorinė struktūra griežta ir reglamentuota, vidinės struktūros kūrimas tampa esmine autonomijos forma. Psichodinaminė geometrija šiame kontekste reiškė ne teorinę koncepciją, o praktinį veiksmą: per formą, spalvą ir simbolį moterys kūrė santykį su savimi. Ne kaip su bausmę atliekančiu statusu, o kaip su asmenybe, turinčia centrą.
Balandžio mėnesį užsiėmimas vyks ir skaitytojų bendruomenei.
Vaida Virbalaitė,
dailės terapeutė