Erikas Kačinskas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius, užrašyta iš įrašo (2021 11 25) Knygos „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas…“ pristatymas
„Aš nebuvau toks didelis draugas su Elena, bet buvome draugais. Man Elena visada buvo paslaptis. Aš pažinau jau dvi Elenas: Elena gyvenime pašėlusi, rėksminga, nesiskaitanti su niekuo ir poetė, kurios siela visą laiką nei tai verkia, nei tai šaukia. Jos eilėraščiuose tilpo visa Lietuva: laukai, kloniai. Šitokio pajutimo, tai galvoju, kaip ji gyvenime slėpė save, kad atsivertų tiktai poezijoje.
Man pati nuostabiausia eilutė yra tokia: „Ten iš kur aš einu, šviesos užgesintos/ ten kur aš einu, žmonės dar nepabudę“ (tiksli citata: „Ten, kur buvau, jau užgesintos šviesos/ ten, kur einu, dar nepabudę žmonės“). Nuostabios eilės tokio gilumo sielos, toks išjautimas. Mes gi visi žinome lietuviškus žodžius ir nei vienas nesugebame šitaip sudėlioti, kad pajudintų bet kurį širdies kampelį. Tai buvo nuostabi Lietuvos poetė. Tai yra devynbalsė. Paukštelis toks yra. Jos giesmė sulygsta su lakštingala, niekada jos nepamatysi. Pilkas paukštelis, kažkur medyje, o visa jo giesmė į kiekvieno širdį eina. Tokia buvo Elena.“
Julius Tamošiūnas, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorius užrašyta iš įrašo (2021 11 25) Knygos „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas…“ pristatymas
„<…> Manau, kad knyga „Žmonės man viskas“ („Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas…“) yra labai tikslus pavadinimas, nes man būtent su Elena teko bendrauti. Ir mano vienas įspūdingiausių bendravimų buvo toks, kad ji kalbino duoti šitą interviu, kuris yra čia įdėtas. Tai aš atsimenu, kad pradžioje labai atsargiai paklausiau Elenos: Elena ar tu, kaip visi žurnalistai, ar kaip tu, Elena? Elena pasakė – nei vienas tavo žodis nebus iškraipytas. Ir visa tai, iš tikrųjų, sudėjo. <…> mes bendravome tuomet per tą interviu 3–4 valandas. Mes sėdėjome kavinėje, buvo visokių klausimų ir tai buvo (dėl kai kurių klausimų) mūsų gražiai sutarta ne spaudai, tai yra mūsų bendravimas. Žmogus turėjęs vidinę kultūrą, žmogus, kuris tikrai mylėjo kitą žmogų. <…> kažkur teko girdėti tokį pasakymą, kad <…> žmonės, su kuriais susiduriame, iš kiekvieno mes gauname tam tikrą akmenėlį. Vienas akmenėlis spalvotas, kitas baltas, kitas juodas, o kitas akmenėlis būna brangakmenis. Tai mūsų bendravimas, mūsų susitikimas man, kaip mano gyvenimo „parolis“ paliko vieną iš brangiausių brangakmenių.“
Povilas Šiaučiūnas, dailininkas užrašyta iš įrašo (2021 11 25) Knygos „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas…“ pristatymas
„Su Elena buvau šiek tiek pažįstamas. <…> Apie Eleną, kaip apie žmogų: pirmiausia, aš ją labai gerbiu. Nesu matęs jos juokiančios, kol buvom kartu. Aš mokykloje dirbau mokytoju ir mėgdavau ruošti susitikimus su žymesniais panevėžiečiais. Aš pasikviečiau Eleną ir ji mielai sutiko. Kieme pasitikau Marijonų gatvėje. Padaviau sąrašiuką, kaip tarybinis pilietis, ką aš klausiu. Ji tą sąrašiuką paėmė ir neskaičiusi išmetė. Ir kaip man gėda buvo. Sovietmečiu, ką ten pionierius sakys, tai ko nepaminėsi, taigi blogai bus. Vienas epizodas.
Toliau pavyzdėlis. Aš dabar gerai neatsimenu buvo išleista knyga, parašė Hokušaitė (H. Hokušaitė – aktorė) ir ten buvo tos knygos pristatymas teatre pas Markuckį (A. Markuckis – Panevėžio lėlių vežimo teatro vadovas). Ir aš buvau pakviestas, ir ten Elena ant knygos užrašė „sielos bendražygiui Povilui Šiaučiūnui“. Parėjau namo, verkiau iš džiaugsmo, kad aš tokio žmogaus bendražygis, ir ta knyga yra dabar mano fonde Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje (Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka) F25 saugoma. Jau du epizodai gavosi.“
Stanislovas Bagdonavičius, fotografas užrašyta iš įrašo (2021 11 25) Knygos „Elena Mezginaitė: žmonės man – viskas…“ pristatymas
„Toks biografijos faktas. Nepasakysiu – daugiau niekas nesužinos. Aš gaunu laišką iš moterų kalėjimo. Man rašo tokia moteris Lietuvos latvė Ksavera Avejuma. Ji parašė laišką ir parašė eilėraštį. Ir aš skaitau tą eilėraštį, ir man neramu, toks gilus eilėraštis. Aš nešu jį Elenai. Elena sako: „Stasiuk, čia yra rimta.“ Aš gaunu leidimą, įeinu į kalėjimą. Pasiimu Eleną. Elena pirmą kartą moterų kalėjime, vos nesižegnoja. Ir mes kalbame su priežiūra su Ksavera Avejuma (ji Lietuvos latvė). Kai padalino Lietuvą ir Latviją, daržas liko Latvijoje, o namas Lietuvoje. Muitininkai daro biznį, ji kažką pamato negero, ir ją reikia „patraukti“. Ir jie „patraukia“ ją dvejiems metams – pasodina į kalėjimą. <…> Tai Elena įsikiša į jos gyvenimą, rašo straipsnį 1999 m. vasario 20 d. „Kai gyvenimas skyla kaip ledas“. Tuo straipsniu pasidalina, paviešina ne tik „Panevėžio rytas“, bet ir „Lietuvos rytas“. Skubi amnestija ir „numeta“ jai metus. Elena sako: „Stasiuk, mes užsidirbome TEN didelį pliusą.“ Tai čia kas netelpa knygoje, privalau Jums pasakyti.“
ČIA galite palikti savo prisiminimą apie poetę Eleną Mezginaitę.