Paukščių karalystėje sugedo sapnai. Dabar vietoje šviesių ir gražių sapnų kiekvieną naktį paukščiai sapnuodavo siaubingus košmarus.
Paukščių karalius erelis surinko visus savo pavaldinius ir nutarė su jais traukti į tolimą žygį, kad išsiaiškintų, kas gi nutiko sapnams. Bet kur dėti vaikus? Ir išeitis buvo rasta – jie atidarė paukščiukų stovyklą. Čia susirinko visi: ir pasipūtėlis poviukas, ir peštukai gaidžiai, saldžiabalsė lakštingala, greituolis stručiukas ir net pats karaliaus sūnus ereliukas. Bet visų įdomiausias paukštis buvo pelėdžiukas. Jis buvo kažkoks keistas, sėdėjo po lova, pasislėpęs nuo triukšmo ir šviesos, markstė savo dideles akis ir atkartodavo visus žodžius.
Atslinko vakaras ir nenuoramos paukščiukai nutarė patys išsiaiškinti, kas nutiko jų sapnams. Jie slapčia išslinko į lauką ir patraukė į girią, bet atėjus nakčiai visa jų drąsa kaipmat išgaravo. Juos apėmė baimė ir neviltis ir tada atsiskleidė tokios pelėdžiuko savybės, kokių iš jo negalėjo tikėtis niekas…
Nors istorijoje tai neminima, pelėdžiukas turi autizmo spektro sutrikimą.