Išgyvenusieji granatos sprogimą kartais pasakoja neįtikėtiną istoriją – teigia matę, kaip sprogmuo lėtai nušvito, skilo ir į visas puses pažiro žaižaruojančių skeveldrų spiečius. Tūkstančiai mažyčių, įvairiausių formų jos dalelių lyg sulėtintame filme užpildė akiratį. Ir nuostabiausia tai, kad vienu metu buvo galima stebėti ir justi kiekvienos skeveldros trajektoriją ir dydį. Keista tik tai, kad to sprogimo trukmė – vos tūkstantoji sekundės dalelytė.
Atsitiktinė skeveldra, įsmigusi poetui Vytautui Mačerniui į smilkinį, šioje knygoje virsta visrakčiu, atrakinančiu suvokimo ribas. Ir tada pažyra įvairių formų ir dydžių literatūrinės dangaus skeveldros iš anapus. Tik kas jas parašė? Ir kodėl jos taip skaudžiai sminga į širdį?
Ši knyga „Žaižaruojančios dangaus skeveldros“ – tai dviejų keistų vaikėzų pokalbis, dalijantis kūryba tarp šiapus ir anapus. Neįtikėtina Vytauto Mačernio poezijos rinktinė, gelmių knyga, kurioje autorius Juozas Gaižauskas kalbasi su žuvusiu poetu. Ar galima juokauti po mirties? Ar mirę poetai verkia? Ir kodėl anapus galima perskaityti dar neparašytas knygas?