Kovo 19 d. Viešojoje bibliotekoje vyko netradicinis, tačiau vis labiau pavasarėjant aktualus, informacinis seminaras „Kapų priežiūra: 3 žingsniai iki gražios ir tvarios kapavietės“.
Renginyje dalyvavo ir pranešimus skaitė: Panevėžio kraštotyros muziejaus etnologė Vitalija Vasiliauskaitė, kapų priežiūros „Eram service“ vadovė Rūta Matulienė bei paminklų statymo įmonės „Akmens fabrikas“ pardavimų vadovė Jurgita Čiuvašinienė.
V. Vasiliauskaitės tema – „Kapų priežiūros tradicija Aukštaitijoje: nuo paprastumo iki pompastikos“ apie kapaviečių tvarkymo, puošybos ir lankymo papročius bei kaitą. „Natūralu, kad per ilgą tautos istoriją supratimas apie kapų įrengimo tradiciją keitėsi, kas patiko perėmėme iš kaimynų. Išliko tik viena – padalijimas tarp mes – gyvieji ir jie – išėjusieji, kai laidojimo erdvė atskiriama nuo gyvenamosios“, – teigė etnologė.
Pasak jos, seniau kapines įrengdavo už kaimo, aukštesnėje vietoje ant kalnelio, apsodindavo medžiais, apdėdavo akmenimis, vėliau mūrytomis tvoromis, nes vyravo suvokimas, kad vėlės medžiais pakyla į aukštybes. 18 a. žmonės imti laidoti prie bažnyčių, šventoje vietoje, o nuo 19 a. vid. didesniuose miestuose parinktose specialiosiose vietose įrengiamos atskiros kapinės.
„Senose kapinėse paminklų nebuvo, kryžiai stovėjo tik kapelių centre, ir tik vėliau, šalia kiekvieno kapo atsirado mediniai stogastulpiai su šventaisiais, kryžiai, koplytstulpiai, o 19 a. II p. – akmeniniai paminklai. 20 pr. imti statyti tvirtesni, ilgaamžiai akmeniniai paminklai. Sovietmečiu atėjo tradicija didelių akmeninių plokštinių paminklų. O dabar ne tik antkapis, bet ir vietoj kapo kauburėlio dengiama akmeninė plokštė“, – teigė senųjų aukštaitiškų papročių tyrinėtoja.
Anot jos, mūsų protėviai daug dirbo, neturėjo laiko ir galimybių dažnai lankyti kapines, todėl apsodindavo kapavietę krūmais – rudomis lelijomis, pinavijomis, viendienėmis, jei nebuvo antakapio aprėmindavo tarsi gyvatvore rūtomis, arba per kapą besidriekiančia žieme. Kapus tvarkydavo pavasarį, po žiemos, per Mamos, Tėvo dieną, Žolinę bei lapkričio pradžioje prieš Vėlines.
„Dabar kapinės neįsivaizduojamos be skintų gėlių, vainikų, deginamų žvakučių, o pirmą kartą jos amžino poilsio vietoje imtos naudoti tik apie 1914-1927 m. (panašiu metu atėjo ir puošybos skintomis arba dirbtinėmis gėlėmis mada). Šis paprotys greitai paplito, išstumdamas kitą – viduryje kapinių sukurti laužą, kuriame buvo deginami seni kryžiai“, – pasakojo V. Vasliauskaitė.
Toliau sekė paminklų statymo įmonės „Akmens fabrikas“ pardavimų vadovės Jurgitos Čiuvašinienės pranešimas – „Paminklai: mačiau kapavietę, noriu tokios pat! Realybė ir praktika“ apie pagrindines klaidas paminklų statyme ir dizaine, sprendimus, pritaikytus įvairiems reljefams.
Viešnia plačiau aptarė kapaviečių tipus (šlaitinis kapas, kapas lygumoje, kapas žemumoje, kapas miške) ir kaip teisingai patogiai priežiūrai įrengti kapavietę pagal reljefą. Išvardijo kokie yra pliusai ir minusai, įrengiant kapavietę dengtą smėliu, juodžemiu, skalda, trinkelėmis ir plokštėmis.
Pasak jos, šiandien vyrauja įvairių meninių interpretacijų ir sprendimų antkapiai: nuo kalviškų, paminklų-skulptūrų iki unikalių išskirtinių kapų, atspindinčių artimo žmogaus asmenybę. „Pastebima ir tendencija, rinktis minimalizmą: neapkrautą, šviesesnį, aiškių formų bei tekstūrų natūralesnį antkapį“, – pasakojo J. Čiuvašinienė.
Kapų priežiūros „Eram service“ vadovės Rūtos Matulienės aptarta tema „Kapų priežiūra – apželdinimas sezonui“ apie praktinius sprendimus, kaip apželdinti kapavietę, reikalaujančią mažiau priežiūros; paprastas taisykles patraukliam vaizdui, kapavietės tvarumą bei bendruomenės vaidmenį tvarių kapų priežiūros skatinime.
Anot R. Matulienės, skoningai ir tvarkingai kapavietei labai svarbu spalvos: (neperkrauti, nenaudoti daugiau 3 spalvų) ir proporcijos (aukštesnes gėles sodinti prie paminklo, o toliau mažesnes; optimaliausia iki 20 cm., bet ne daugiau 40 cm.).
Kapų priežiūros specialistė nurodė mažai priežiūros reikalaujančias, dailiai atrodančias ir ilgai išsilaikančias daugiametes bei vienmetes šliaužiančias ir kupstines, visažales, svogūnines gėles tinkamiausias kapaviečių puošybai. Tai ne tik populiariausios ir visiems gerai žinomos chrizantemos, viržiai, našlaitės, astros, narcizai, raktažolės, bet ir viksva, melsvė, alūnė, brunera, žiemė, gebenė, kaulenis, šilropė, šilokas, sandavilė.
„Geriau dekoravimui nenaudoti laikinų papuošimų – krepšelių, plastikinių gėlių, kurios tampa atliekomis ir kenkia gamtai. Siūlyčiau kapavietes puošti natūraliomis, sodinamomis gėlėmis, saikingai degti žvakes, joms naudoti daugkartinio keitimo dėklus. Juk svarbiau ne žvakių ar gėlių kiekis, o dėmesys artimajam“, – teigė „Eram service“ vadovė.
Tikimės, jog renginio metu pranešėjų pasidalytas mintis ir patarimus dalyviai išgirdo ir pritaikys praktiškai.
Indrė Rapkevičienė,
vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui