Spalio 12 d. Parko bibliotekoje vyko poezijos vakaras „Gyvenu be gyvenimo, o gyvenimas – be manęs…“, skirtas poetės Elenos Mezginaitės kūrybai. Vakaro atmosferą kūrė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Ligita Kondrotaitė bei gitaristas Raimundas Januševičius.
L. Kondrotaitės skaitomos E. Mezginaitės eilės tą vakarą skambėjo itin jautriai. Aktorės balsas leido įsiklausyti į poetės žodžius, pajusti jų nuotaikas. Skaitomos eilės atskleidė ne tik poetės minčių gelmę, bet ir ypatingą jos poezijos muzikalumą, ritmų bei eiliavimo formų įvairovę. Atrodė, kad žodis čia ne tik skaitomas, bet ir dainuojamas – jautriai, natūraliai, su vidine melodija.
Vakaro metu aktorė dalijosi ir asmeniniais prisiminimais. Ligita pasakojo, kaip kadaise abi su Elena dalyvavo poezijos skaitymuose, kuriuose aktorė turėjo skaityti jos eiles. E. Mezginaitė tuomet prisipažino nemėgstanti, kai jos poeziją skaito moterys. Toks pasakymas aktorę ne juokais išgąsdino, tačiau netrukus Elena pridūrė: „bet tu gali“. Šie paprasti žodžiai tapo ypatingu pasitikėjimo ženklu, kurį L. Kondrotaitė, regis, saugo iki šiol.
Aktorė prisiminė ir tai, kuo ją žavi E. Mezginaitės kūryba – poetės drąsa ieškoti, išbandyti įvairias eiliavimo formas, žaisti žodžiu, atrasti savitą ritmą ir melodiją. Šis kūrybinis laisvumas atsiskleidė ir vakaro skaitymuose, kuriuose eilės skambėjo gyvai, atverdamos vis kitus poetės pasaulėjautos atspalvius.
Poeziją papildė gitaristo R. Januševičiaus gitaros akordai, sukurdami subtilią, susikaupimo ir apmąstymų kupiną vakaro atmosferą.
Vakaro pavadinimu tapusi eilutė „Gyvenu be gyvenimo, o gyvenimas – be manęs…“ priminė, kad E. Mezginaitės poezija gali būti artima ir šiandien. Joje telpa žmogaus vienatvė ir ilgesys, trapumas ir stiprybė, artumas ir laikas, gyvenimo klausimai, į kuriuos kiekvienas ieškome savų atsakymų. E. Mezginaitės poezijoje šios temos skleidžiasi paprastais, bet labai paveikiais žodžiais, todėl jos eilės ir šiandien lengvai randa kelią į skaitytojo ir klausytojo širdį.
Tai buvo vakaras, kuriame norėjosi neskubėti – klausytis, prisiminti, pajusti ir pabūti su poezija.
E. Mezginaitės eilės dar kartą priminė, kad tikra kūryba nesensta: ji atgyja iš naujo kaskart, kai yra skaitoma, girdima ir išgyvenama.
Renginys vyko įgyvendinant projektą „Metai su Elena: Elenai Mezginaitei – 85“, kurį iš dalies finansuoja Panevėžio miesto savivaldybė.
Tekstas ir nuotraukos Indrės Rapkevičienės