Susisiekimo lėktuvas, Kauno aerodromas, 1921 m. Iš svetainės plienosparnai.lt
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1918 metais, aviacija tapo vienu iš modernios valstybės simbolių. Tuo laikotarpiu augo susidomėjimas skraidymu visoje šalyje – ne išimtis ir Panevėžys, kuris, nors ir netapęs pagrindiniu aviacinės infrastruktūros centru, turėjo reikšmingą vaidmenį plėtojant orlaivių kultūrą, techninę kūrybą ir pilotų rengimą.
Jau XX a. 3-iajame dešimtmetyje Panevėžio apylinkėse buvo surengti pirmieji demonstraciniai skrydžiai. Jie sulaukė didelio vietos gyventojų dėmesio – lėktuvo pasirodymas danguje buvo laikomas didžiule švente ir pažangos ženklu. Tokie renginiai dažnai būdavo lydimi kariuomenės pristatymų ar aviacijos propagandos akcijų.
Nors pagrindinė Lietuvos karo aviacijos bazė tuo metu buvo įkurta Kaune, iš Panevėžio kilę jaunuoliai aktyviai stojo į Karo aviacijos mokyklą, kur tapo mechanikais, lakūnais ar instruktoriais. Kai kurie jų vėliau dalyvavo tarptautinėse oro šventėse ar tarnavo Lietuvos kariuomenėje kaip pilotai. Aviacija buvo laikoma prestižine ir modernia sritimi, skatinusia jaunimo patriotizmą bei techninį išprusimą.
Tarpukariu Panevėžyje formavosi ir aviacijos mėgėjų bei technikos entuziastų būreliai, ypač tarp gimnazistų. Mokiniai konstruodavo paprastus lėktuvų modelius, gilinosi į aerodinamikos pagrindus, domėjosi skrydžių mechanika. Tokie būreliai dažnai veikė prie mokyklų, technikos draugijų ar šaulių organizacijų.
Lietuvos šaulių sąjunga tarpukariu aktyviai skatino patriotinį auklėjimą, kurio dalimi tapo ir aviacija. Panevėžio šauliai prisidėjo prie aviacijos populiarinimo, organizuodavo paskaitas apie skrydžius, techniką, mechaniką. Buvo skatinama jaunimo parengtis tarnybai karo aviacijoje.
Tarpukario Panevėžyje aviacija buvo suvokiama kaip techninės pažangos, valstybės stiprumo ir vakarietiškos kultūros dalis. Nors mieste nebuvo įkurta nuolatinė oro uosto ar karo aviacijos bazė, Panevėžys aktyviai dalyvavo šalies aviacinėje kultūroje, o jo gyventojai įsitraukė į šios srities plėtrą per švietimą, tarnybą ar mėgėjišką veiklą.
Sovietmečiu Panevėžio pašonėje veikė karinis (Pajuostyje) ir civilinis (Stetiškių k.) aerodromai.
Panevėžio aeroklubas – pirmieji žingsniai
Panevėžio aeroklubas. Iš Panaero archyv.
Panevėžio aeroklubo istorija prasidėjo 1930 m. rugsėjo 29 d., kai Panevėžyje buvo įsteigtas Lietuvos aeroklubo Panevėžio skyrius. Šio skyriaus pirmininku tapo apskrities viršininkas Antanas Staškevičius. Tai buvo reikšmingas žingsnis miesto aviacinei raidai, nes Panevėžys tapo vienu iš pirmųjų miestų Lietuvoje, kuriame sistemingai pradėta plėtoti civilinė ir sportinė aviacija. Klubas organizavo: sklandymo mokymus, techninius būrelius jaunimui, aviacijos šventes, kuriose dalyvaudavo žymūs šalies pilotai, parodomuosius skrydžius, kurie skatino visuomenės susidomėjimą aviacija. Antrojo pasaulinio karo metais, keičiantis okupacijoms, klubo veikla nutrūko. Sovietų okupacijos metais buvusi klubo infrastruktūra perimta karinėms reikmėms, o civilinė aviacija – griežtai kontroliuojama. Pokariu, apie 1950 m., Panevėžyje veiklą pradėjo sovietinis aeroklubas, kuris priklausė DOSAAF (Savanoriškoji draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti). Čia buvo vykdomi: parašiutininkų ir sklandytojų mokymai, aviacinės sporto varžybos, techninės jaunimo mokyklos (pvz., lėktuvų modeliavimo būreliai). Aeroklubas tapo jaunimo techninio ugdymo ir fizinio pasirengimo centru. Ne vienas lakūnas ar parašiutininkas iš Panevėžio iškilo respublikiniu ar net Sovietų Sąjungos mastu.
1953 m.Panevėžio miesto valdantieji pritarė Pabaltijo karinės srities ir Lietuvos avialinijų vadovybės siekiui įrengti civilinį aerodromą Panevėžio rajone. Tam tikslui iš miesto fondo nutarta skirti 32,5 ha žemės sklypą.
Tuometinėje vietinėje buvo rašyta, kad iš Panevėžio gyventojai gali nuskristi į tolimiausius Sovietų Sąjungos kampelius, tačiau į Vakarų šalis skristi nebuvo leidžiama. Žinoma, skraidyti po plačią Sovietų Sąjungą buvo galima tik su persėdimais. Bilietais pasirūpindavo oro uosto kasininkės, tik jas iš anksto reikėdavo informuoti, kad jos paruoštų bilietus persėdimui.
Taip pat panevėžiečiai iš šio aerodromo galėjo nuskristi į Vilnių, Palangą, Telšius, Biržus. Iš Stetiškių oro uosto kasdien išvykdavo lėktuvai du kartus į Biržus, tris kartus į Vilnių, du kartus į Palangą. Skrisdamas į Palangą lėktuvas nusileisdavo ir Šiauliuose. Skrydis iš Panevėžio į Palangą užtrukdavo 1 val. 20 min. Iš Vilniaus į Panevėžį atskrendama per 40 min.
1960 m. Panevėžio oro uosto pastangomis buvo pervežti 1597 keleiviai. 1961 m. – 1730 žmonių. 1966 m. oro transportu pasinaudojo 3226 keleiviai – kas dvidešimtas miesto gyventojas. Aikštelė per dieną priimdavo aštuonis lėktuvus, jais galėjo išskristi 50 panevėžiečių. 1970 m. vietinės oro susisiekimo linijos buvo gana populiarios, todėl plečiamos. Tačiau paskutinį kartą 49 keleiviai iš Stetiškių oro uosto į dangų pakilo 1977 m. Vėliau, „mažai esant keleivių“, susisiekimas vietinėmis oro linijomis nutrauktas.
Iš Stetiškų oro uosto transportiniais lėktuvais į Sovietų Sąjungos gilumą gabenta įvairi Panevėžio įmonių produkcija. Lėktuvais daugiausia gabeno „Lietkabelio“, „Ekrano“, Tiksliosios mechanikos, Autokompresorių ir kitos miesto įmonės. Kroviniai skraidinti į pramoninius Sovietų Sąjungos miestus: Vladivostoką, Chabarovską, Petropavlovską, Ufą, Krasnojarską, Irkutską, Leningradą, taip pat į keletą Centrinės Europos miestų. Nemaža dalis krovinių oro transportu atkeliaudavo ir į Panevėžį.
Šiuo metu buvusiame civiliniame Stetiškių aerodrome veikia Panevėžio aeroklubas. 1991 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, aeroklubas atgavo savarankiškumą. Įregistruotas kaip VŠĮ Panevėžio aeroklubas ir ėmėsi atkurti civilinės, sportinės ir edukacinės aviacijos tradicijas. Šiuo metu Panevėžio aeroklubo veikla apima: parašiutų sportą (reguliarūs šuoliai, treniruotės, čempionatai), sklandymą ir mokomuosius skrydžius, ultralengvųjų orlaivių pilotų rengimą, aviacijos populiarinimą tarp jaunimo – bendradarbiaujama su mokyklomis, rengiami edukaciniai užsiėmimai, aviacijos šventes – tokios kaip skrydžių dienos ar jubiliejiniai renginiai.
Panevėžio aeroklubas šiandien yra: vienas iš aktyviausių regioninių aeroklubų Lietuvoje, aviacijos edukacijos centras, kultūrinės atminties puoselėtojas, dalyvaujantis renginiuose, parodose, minėjimuose, vieta, kur susitinka istorija ir technologijos – čia orlaivių istoriją gali atrasti tiek moksleivis, tiek būsimas pilotas. 2020 m. klubas minėjo 90-ies metų jubiliejų, kurio metu vyko aviacijos šventė su skrydžiais, demonstracijomis ir istorinės technikos paroda. Aeroklubas aktyviai dalyvauja bendruomeniniuose projektuose ir pristato aviaciją kaip prieinamą kiekvienam, nepriklausomai nuo amžiaus ar išsilavinimo.
Pajuosčio aerodromas – Panevėžio aviacijos širdis
Nuotraukoje – buvusios Lietuvos kariuomenės kareivinės Pajuostyje 1941 m., lėktuvas SB-2. Iš svetainės plienosparnai.lt
Pajuosčio aerodromas, esantis netoli Panevėžio, – vienas iš seniausių ir reikšmingiausių aviacinių objektų Aukštaitijoje. Jo pradžia siekia tarpukario laikotarpį, kai vis aktyviau imta organizuoti civilinės ir sportinės aviacijos veiklą regionuose. Nors tarpukariu aerodromas dar buvo kuklus, čia jau vykdavo sklandymo treniruotės, demonstraciniai skrydžiai, veždavo atvykstančius pilotus iš kitų Lietuvos miestų. 1939 m. duomenimis, aerodrome buvo trys mokomieji lėktuvai, o veikla buvo orientuota į civilinės aviacijos pagrindų dėstymą vietiniam jaunimui.
Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai patekus į Sovietų Sąjungą, Pajuosčio aerodromas buvo perimtas karinės aviacijos reikmėms. Jame įsikūrė Sovietų armijos karinis dalinys. Pajuostis tapo uždaru kariniu objektu, kuriame buvo dislokuoti kariniai orlaiviai, vykdoma lakūnų ir oro desanto rengyba. Į aerodromo teritoriją patekti civiliams buvo draudžiama. Čia buvo dislokuotas bombonešių aviacijos pulkas (vėliau reorganizuotas į karinės transporto aviacijos).
Apie čia vykusią veiklą mažai buvo viešinama, tačiau žinoma, kad aerodrome bazavosi karinės transporto aviacijos padaliniai, o aplinkiniams gyventojams jis kėlė ir susidomėjimą, ir baimę dėl jo strateginės paskirties. Šį aerodromą nuolat gaubė slaptumo skraistė. Sovietų karo lakūnai iš jo išsikraustė 1992 m.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m., buvęs karinis aerodromas perduotas Lietuvos valstybei. Jau 1991 m. čia atnaujino veiklą Panevėžio aeroklubas, kurio nariai pradėjo rengti parašiutininkus, pilotus, gliderių (sklandytuvų) ir ultralengvųjų orlaivių entuziastus.Per kelis dešimtmečius Pajuosčio aerodromas virto regioniniu sportinės ir mėgėjiškos aviacijos centru, kuriame: rengiami skrydžių kursai, vyksta aviacijos šventės ir parodomosios programos, organizuojamos jaunimo stovyklos ir edukaciniai užsiėmimai, veikia parašiutininkų klubai ir sklandymo mokykla. Šiandien Pajuosčio aerodromas yra viena iš nedaugelio aktyviai veikiančių aviacijos bazių šiaurės Lietuvoje. Jis tarnauja ne tik kaip treniruočių bazė, bet ir kaip aviacijos tradicijų saugotojas, yra neatskiriama Panevėžio kultūros ir tapatybės dalis, teikia techninio ir pilotavimo ugdymo galimybes jaunimui, prisideda prie regioninio turizmo ir švietimo plėtros. Pajuosčio aerodromas yra įtrauktas į valstybės civilinių aerodromų sąrašą. Čia dažnai vyksta Lietuvos parašiutų sporto čempionatai.
Įstros aerodromas
Įstros aerodromas. Iš: panevezysnow.lt
Prieš kelis dešimtmečius Įstros aerodromas buvo vienas iš daugelio, iš kurių Lietuvoje kildavo įvairius chemikalus laukuose barstantys lėktuvai. Apie 1990-uosius šiame aerodrome jau tuo metu garsūs lakūnai Vytautas Lapėnas ir Jurgis Kairys sumanė įrengti skraidymo mokyklą. Lakūnų keliams išsiskyrus vieninteliu jo savininku liko Vytautas Lapėnas. Jo rūpesčiu chemijos sandėlis buvo perdirbtas į angarą, aerodromo teritorijoje pastatyta keletas skrydžiams vykdyti reikalingų pastatų. Pradėtos rengti aviacijos šventės. Šiame aerodrome 2002 m. buvo suorganizuotas tryliktasis Europos akrobatinio skraidymo čempionatas.
Nors aerodrome buvo sukurta puiki bazė, įrengtas viešbutis ir mokymo klasės, nušalintojo prezidento Rolando Pakso didžiausiam rėmėjui J. Borisovui pradėjus diktuoti savo valią, V. Lapėnas iš veiklos pasitraukė. Legendinis lakūnas Vytautas Lapėnas, suteikęs sparnus daugeliui žmonių, tapęs tikru Mokytoju, savo asmeninių savybių ir ypatingų gabumų dėka yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 2008 metų sausį skrydis malūnsparniu Rojūnų aerodrome V. Lapėnui buvo lemtingas.
Po lakūno žūties Įstros aerodrome šurmulys aprimo. Nebeliko ten vis besisukiojančių pilotų, prieigose stovinčių automobilių, o šalia pakilimo tako – orlaivių. Nuo magistralės „Via Baltica“ buvo matomi tik keli sovietiniai orlaiviai – muziejiniai eksponatai.
Šiuo metu aerodromas gyvas kaip niekada. Čia kasdien sukiojasi instruktoriai ir būsimieji pilotai iš visos Europos. Vasaros sezonu kiekviena giedra, mažai vėjuota diena jiems yra aukso vertės. Kiekviena skrydžio valanda juos dar labiau priartina prie išsvajotos darbo vietos.
O ir rajonui bei miestui tai į naudą. Skraidymo sezono metu būrys būsimų pilotų ieško kur gyventi, dairosi pramogų. Įstros aerodromo dėka grįžo ne tik padangėje dažnai zvimbiantys vienmotoriai lėktuvėliai, bet ir galimybė puoselėti turizmą Panevėžio rajone.
Rojūnų aerodromas
Rojūnų aerodromas. Iš VŠĮ „Žmogus paukštis“ svetainės
Rojūnų aerodromas, esantis Panevėžio raj. ~16km atstumu į pietvakarius nuo Panevėžio miesto centro, įregistruotas 2005 metais. Įsikūręs vaizdingoje vandens telkinio pakrantėje, 800m ilgio gruntinis takas yra neatsiriama Rojūnų dvaro ir ekologinio kaimo turizmo komplekso dalis. Šiuo metu Rojūnų aerodrome veikia malūnsparnių pilotų ruošimo mokykla „Žmogus paukštis“. Ji rengia – malūnsparnių pilotus bei instruktorius. Rojūnų dvaro patalpose organizuojami įvairūs seminarai, kursai, susirinkimai, šventės. Viešoji įstaiga „Žmogus paukštis“ – tai pelno nesiekianti organizacija, įkurta 2007m.
„Žmogus paukštis“ – tai visuomenėje jau žinoma ir pripažinta iniciatyva, dar prieš 12 metų pradėta Vytauto Lapėno, su tikslu suvienyti aviacijos bendruomenę, sukviesti jaunus žmones, organizuoti įvairius aviacijos renginius, varžybas ir skleisti visuomenėje aviacijos dvasią. Pagrindinis viešosios įstaigos „Žmogus paukštis“ veiklos tikslas yra suvienyti žmones su polėkiu: aviatorius, meno, kūrybos ir kitus žmones, jaunimą, besidomintį aviacija ir su aviacija glaudžiai susijusius kitus asmenis, siekiant atgaivinti Lietuvos oreivystės tradicijas bei nuosekliai plėtoti ir vystyti aviaciją tiek sportine kryptimi, tiek aviacijos teikiamų privalumų pritaikymo kitose srityse.
Iš pažiūros kukliai atrodantis aerodromas atlaikė ne vieną rimtą išbandymą, didžiausias jų 2009 metais įvykęs Pasaulio akrobatinio skraidymo čempionatas. Rojūnų aerodrome 2008 ir 2009 metais įvyko aviacijos šventės „Žmogus paukštis” sutraukusios dešimtis tūstančių žiūrovų, suorganizuota tarptautinės ir respublikinės aviacinės varžybos, kiti renginiai.