Panevėžys tarpukariu garsėjo gausia ir aktyvia žydų bendruomene, kurios gyvenimo centras buvo sinagogos. Mieste jų veikė daugiau nei dešimt – nuo didžiųjų mūrinių iki mažesnių medinių maldos namų.
Pirmosios Panevėžio sinagogos pastatymo metai nurodomi 1794, kitur 1764, arba tiesiog XVIII amžius. Tai buvo didelė medinė „vasarinė“ sinagoga, naudojama šiltuoju metų laiku. Greta jos XIX a. viduryje iškilo mūrinė „žieminė“, su šildymu, todėl pritaikyta maldoms visus metus. Abi šios sinagogos Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikintos, vieni šaltiniai teigia, jog vokiečiai įsakė nugriauti sinagogas, kiti šaltiniai spėja buvus didelį gaisrą. Apie Didžiąją Panevėžio sinagogą nėra daug išlikusių dokumentų ir nuotraukų. Ikonografiškai vertingiausias šaltinis buvo dailininko Gerardo Bagdonavičiaus 1928 m. piešinys (saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje). XXI a. antrajame dešimtmetyje Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje rastas Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo Pauliaus Galaunės studentų Minos Švabskaitės ir Iciko Zingerio seminarinis darbas „Panevėžio žydų sinagoga“, parengtas apie 1932 metus, kur ne tik aprašė sinagogą, bet ir nufotografavo.
Kitos sinagogos priklausė skirtingoms bendruomenės grupėms. Viena reikšmingiausių buvo chasidų „Chevra Tora“ sinagoga Valančiaus gatvėje, pastatyta 1910 m. Sukurta architekto Ustino Ušakovo. Sinagoga vadinta Naująja Toros brolijos mokykla, buvo žieminė, be moterų patalpos. Tai vienintelis Panevėžyje išlikęs sinagogos pastatas. Dar viena didesnė sinagoga – „Chevra Tehilim“, atidaryta 1932 m. Savanorių aikštėje. Po karo ji buvo perstatyta į autobusų stotį. Visi sinagogų pastatai po karo prarado savo paskirtį – vieni nugriauti, kiti pritaikyti kitoms reikmėms.
