1966 m. rugsėjo 12 d.

Paskutinė atostogų diena. Paskutinės šiltos ir saulėtos rudens dienos.
Nuostabios – nes paskutinės.
Gal reikėjo šitokiom dienom važiuoti su Čipliu į Palangą? Nemačiau jūros rudenį. Bet man rudenį labiau reikia gelstančių, raustančių ramių miškų ir rudenėjančios žemės.
Rudenį ypač reikia ramumo ir laimės.

– – – – –

Velniam man vėl reikėjo tų „104 puslapių”… Tik širdį sujaukė.
Ne, Leontina neteisi – mirtis tai ne užmokestis Natašai. Žmogus pats pasirenka sau ir gyvenimą, ir mirtį.
Ir Galia neteisi – nemyli negerųjų. Nemyli tų, kurie save myli. Neretai ir kitais rūpintis – taip pat egoizmas.
Priimu žmones tokius, kokie jie yra. Tik nepateisinu bailių.
„Iš pradžių buvo lengva, o toliau bus sunkiau ir sunkiau, nes aš reikalauju pagarbos.”

1966 m. rugsėjo 13 d.

Išeini į orą kaip į šiltą, dulsną vandenį. Rugsėjo ramybė.
Visiškai nenoriu dirbti.
Noriu šiandien gatvėj susitikti žmogų, kuris nudžiugtų mane pamatęs. Nors ir Čiplį.
Gyvenimas pasidarė pernelyg jau ramus ir bedžiaugsmis.

1966 m. rugsėjo 29 d.

Gal tai man – pagalvojau – kas atnešė geltonus gvazdikus ir įdėjo į pašto dėžutę?
Aš išsimiegu, pavalgau, o šešėliai po akimis nedingsta ir nedingsta. Taip seniai buvo širdy visiškai ramu. Ir kai būna tokios minutės, jos būna baisiai laikinos…
Taip pat sunku, kaip buvo pernai žiemą. „Mielieji, netampykite su savim praeities…” Niekas nežino, kaip man reikia pagalbos. Mirtinai reikia.
Šiuo metu tik viena aiškiai žinau – nenoriu gyventi. Nenoriu gyventi šitoj prakeiktoj žemėj, kur visi be išimties niekšai ir tik labai nedaug nesigina esą niekšai. Kur nemėgsta atvirų kortų ir pasijuokia iš gerų. Kur ir sąžinė, ir pareiga, ir žmogiškumas matuojamas tik vienu požiūriu – kaip man patogiau.