1964 m. lapkričio 25 d.

O užuolaidų mums nereikia –
Tegul žiūri žvaigždės į langus,
Žiūri naktys rugpjūčio vaiskios
Ir šešėliai balandžio vangūs.

Eilutės iš eilėraščio, kurio gal niekad neparašysiu.

1964 m. lapkričio 26 d.

Aš greit pavargstu. O gal ir kiekvienas pavargtų, pasitrankęs visą dieną.
Skapiškyje literatės man atnešė gėlių – tikriau sakant, žalią puokštę. Aš nelaukiau šito. Bet geriausia buvo, kai ta mokytoja (šiaip ji visa sausa, tik šabloniškais žodžiais tekalbanti) pasakė: Mano mergaitės kalbėjo, kad labai nuoširdi…”
Vėl rūpesčių daugiau, negu gali aprėpti. Ir kol iš jų neišskiri svarbiausio, sunku pradėti.
O svarbiausio – aš neišskiriu.
Vakar rašiau Vladui „Ramonę“. Nedaug. Pusantros valandos ant slenksčio – „aš noriu vieną kartą išeiti iš proto”. Aš irgi noriu, bet bijau paskui sugrįžti į protą.
Vakar mes trys kalbėjom apie partiją. Beje, šito nereikėtų rašyti, bet tiek to. Aš sutinku, kad nepriaugau iki to. Bet aš galiu priaugti. Mano širdis švaresnė negu kai kurių tų, tylučių, rimtų, padorių iš išorės – o viduje niekšų ir savanaudžių. Ir visi žino tai, o vis dėlto be baimės (tikriau sakant, be jokios atsakomybės) įteikia jiems partinius bilietus – už jų išorinį padorumą.
Ne, dabar aš jau nestosiu. Gal ir niekad. Jeigu ir priimtų. Nes aš svajojau apie tai kaip apie šventę. O atsidurti vienoje gretoje su štai tokiais prisitaikėliais nenoriu. Negaliu. Geriau jau tada gyvensiu vien savo gyvenimu.
Nuo „laužų” praėjo beveik du mėnesiai. Per tą laiką nebuvo nė vienos dienos, kad tarp daugelio minčių negulėtų viena kaip akmens klodas nenustumiama – tu.

1964 m. lapkričio (ne, gruodžio!) 2 d.

Dulkės nugula ant knygų… Kas su manim pasidarė? Nuo kada? Negi net nuo tada, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis ir aš atvažiavau į Kupiškį?
Manyje dabar per daug abejingumo ir per mažai valios.
Studijos – tik iš inercijos, tik sesijų metu. Knygos – lyg tarp kitko. O tai, kas turėtu būti svarbiausia, – to kažkaip neužčiuopiu.
Reikia žmogui žinoti, ko jam reikia. Aš tai žinau nepalyginamai tiksliau negu Danguolė, ir vis dėlto per daug neaiškiai.
Tegul bus prakeiktas pesimizmas ir kažkieno kažkur man įdiegtas nepasitikėjimas savim. Tiksliau – netikėjimas, nevertinimas savo jėgų. Netgi tų, kurios, rodos, tikrai žinau, yra.
Užeina darbingos nuotaikos. Vakar Subačiuj pravaikščiojau lig nakties. Pavardė tempia pavardę, įvykis įvykį, viskas pinasi. Būtinai nuvažiuosiu ten, dar ne kartą reikės nuvažiuoti. Ir parašysiu. O daugiau – matysiu, ar užteks man kantrybės, – faktus rinkti reikia labai kruopščiai. <…>

1964 m. gruodžio 7 d.

Matyt, nėra užsispyrimo. O gal aš tik neįpratus dirbti ir todėl greit atsibosta.
Pradeda skaudėti akys.
Groja Glieną. Man visa jo muzika į iškilmingą himną panaši.
Vakar baigiau Bondarevo „Тишина”. Negalėjau užmigti, kol nebaigiau. Visada taip – traukia knygos, kai nėra kada skaityti. <…>