1965 m. rugpjūčio 10 d.

Darbas duoda pasitenkinimą tada, kai jis reikalauja šiokio tokio įtempimo. Kaip man dabar sekretoriaujant. O kai jauti, kad be pastangų padarysi, ko iš tavęs reikalauja, lieka nuobodu, atidėlioji, pradedi tingėti ir nieko nepadarai.

– – – – –

Žmonės bandomi ne kaip pelės po stiklo gaubtu, o taip, kaip bandomi lėktuvai. Lakūnas bandytojas visuomet jaučia ir riziką, ir atsakomybę už lėktuvą, ir pareigą išsaugoti jį. Ir kartais šita pareiga, šitas noras būna didesni už norą išsaugoti save.
Mačiau „Kampinį kambarį”. Žiūrėjau filmą kaip gabalą iš mano ateinančio gyvenimo. Leontina išėjus pasakė: „Gerai, kad dar mums taip nėra.” Aš nenorėjau ginčytis, sukandau dantis ir nutylėjau.
Jai viskas dar ne taip. Ji greičiau atsisakytų vilties turėti savo („visiškai visiškai savo”, kaip sakė Jovita) mažylį negu Vytautą. O aš – priešingai.

1965 m. rugpjūčio 16 d.

Buvau vogt obuolių. Su kaimynu Jonu – rodos, septyniolikmečiu. Atėjau pas juos žaisti sviedinio į kiemą, paskui, kai sutemo, – obuolių. Ne todėl, kad jų norėjau, – romantikos ir vaikiškumo pasiilgau.
Paskui sėdėjom ant suoliukų ties durim ir kalbėjom. Trise, dar Janė – irgi kaimynė. Sutarėm, kad Jonui ištaisysiu rašomąjį – turi pataisą. Ir kai su jais – pacanais – kalbu ir einu obuolių, man atrodo netiesa, kad man dvidešimt treji ir kartus gyvenimo patyrimas už mano pečių, kad aš jau tiek mačius ir perėjus – ir iš šalies stebėdama, ir pati savim, savo kailiu. Visa tai, kas jiems dar prieky.
O vis dėlto jie man sako „tu” ir sako „lig rytojaus”. Gaila, kad lig porytdienos, nes rytoj į Kupiškį. Ir vėl mane kvies prie sviedinio ir vogti obuolių.
O aš vaikščiojau pro juos kelis mėnesius ir nesiryžau prieiti – nors dažnai norėdavos.
Be reikalo! Aš dar daug kuo esu tokia pat pacankė (gal ir teisus Stepas), kaip ir jie. Man dar reikia visko – linksmu vaikėzišku šaiku ir sviedinio, vogtų rūgščių obuolių ir nešvelnaus žodžio. Reikia!
Tu matai, Vladai, aš ne tiktai moteris. Aš ir vaikas.

1965 m. rugpjūčio 31 d.

Kaip aš anksčiau negirdėjau Čaikovskio! Kai dabar gros jo Pirmąjį koncertą, aš visuomet prisiminsiu vakarą medinėj, tuščioj mokykloj, kur už langu – vėjo blaškomos liepų viršūnės ir prieš audrą slenkanti tamsa, ramu vaikino su knyga veidą.
O virš Panevėžio vakaro giedroje lėtai skrenda nerangūs lėktuvai – lyg iš Marko Galajaus pasakojimų…
Skrenda ir krenta lėktuvai… Štai pragyventa nemaža dalis gyvenimo ir nieko tame gyvenime nebegalima pataisyti.
Mane kažkaip pritrenkė šitas lenku filmas „Nutrauktas skridimas”. Nelauktai, žvėriškai geras. „Kas gi iš viso svarbiausia?” – klausė Kanoksis, žmogus drąsus ir didvyris iš prigimties. O štai nešioja laiškus ir nebežino, kam gyvena.
Štai susitiko artimi žmonės, perėję kryžių kelius, – ramūs, kultūringi, o jau ničniekas gyvenime nebepataisys praradimo.
Laužiasi kvailiai į kokias „Gėles dulkėse” ir lieja ašaras dėl sentimentalios istorijos, o čia sunku verkti. Čia viskas gyva ir tikra.

1965 m. lapkričio 1 d.

Mintis nekeista, bet keista, kad ji mane nustebino kaip nauja – kodėl aš dažnai sakau: „Aš šitaip negaliu, aš taip nepajėgiu”, kai iš tiesų aš daug ką galiu, daug pajėgiu. Čia juk tas pats – nenuolaidžiauti sau!