1966 m. spalio 7 d.

Kažkokia baisi ramybė mano eilėraščiuose. Jie visuomet aiškiau už mane, anksčiau už mane išsakydavo mano mintis ir tiesą. Aš kartais nenorėdavau matyti tos tiesos, ramindavau save, bet teisūs būdavo tik jie.
Strielkūnui reiktų parodyti tai, ką aš rašau.

1969 m. birželio 5 d.

Reikia asmeninės tragedijos – tada išvažiuosiu, tada rašysiu. O šiaip, matyt, man gana patogu gyventi. Iš tikrųjų – kaip nesudėtinga! Pasidžiaugti pogromais, Rimo skambučiais, laiku nubraižytais maketais, pasielvartauti dėl batų ir nedažytų grindų, kartkartėm pasigėrėti savo ribotom žiniom ar spektakliu.
„Būt eiliniu žmogum – ar taip jau bloga?” – Liudos žodžiai.
Gera ribotam, kai jis nejaučia savo ribotumo.
Gera talentingam, jei jis patenkintas savo talentu. Gera gražiam, jei jis mano esąs pats gražiausias. <…>

1969 m. spalio 12 d.

Man reikia rašyti neskaitant, ką kiti rašo, nes kitaip aš išsimušu iš savęs.
Gyventi – nežiūrint, kaip kiti gyvena. Kaip reikia, kaip žvėriškai reikia švarumo – sau. Ne kitiems.
Noriu gyventi, noriu gyventi. Noriu liesti tavo pirštus be veidmainystės, pridėti tavo delnus prie savo kūno – be veidmainystės, taip pasiutiškai reikia švarumo. Gal tai sakau todėl, kad jaučiuos jį turinti?
Noriu rašyti – su pykčiu ir be veidmainystės. Kur tie mano žodžiai?

1970 m. gegužės 17 d.

Kai man blogai, aš galiu rašyti. Kaip tai keista – niekad nežinai, ką parašysi.
Prakeiktai reikia ramumo. Biurgeriško gyvenimo, miesčioniško gyvenimo, šuniško gyvenimo – bet ko, kad tiktai būtų ramu.
Pavargau būt gera – baigiu atsikratyti gerumo, pavargau būt protinga – gniaužiu savo protą, pavargau jausti – juokiuos iš savo jausmų, o vis tiek sunku.
Senam teatre – sena gera pjesė „Beprotnamis”, ir mane lydi konkurenčių žvilgsniai. Viešpatie, pasigailėk jų visų, o aš jau pati savęs pasigailėsiu („Argi tu nežinai, kad praėjo, kas turi ateiti”).
Jeigu reikia būt laužu – aš galiu būti, jeigu reikia būt vandeniu, kuris užpils laužą, – galiu, bet kam iš manęs reikalaujat būt laužu ir vandeniu tuo pačiu metu?
Sunkiausia žmogui susitaikyt su mintim, kad viskas taip ir bus. <…>