1964 m. gruodžio 23 d.

Įeinant į gastronomą linktelėjo galva tas rudaplaukis vaikinas – Nijolės pusbrolis. Išėjau – jis manęs laukia ties durimis: „Atsiprašau, kaip reiktų parašyti į laikraštį…”
Gal gyventi taip ir teisingiausia kaip dabar – visą laiką įsitempus. Dabar jau man neramu visą laiką – planuoju, kaip suspėti daugiau parašyti.
„Man bus visai kitaip”, – tvirtinau vakar Antanui, kai sėdėjom trise Skapiškio „peklelėj”. Kitaip – aš neįsivaizduoju ateityje savo asmeninio gyvenimo. Viena žinau – aš būtinai būsiu reikalinga kam nors. Taip buvo iki šiol, taip turės būti ir vėliau. Reikalinga kaip draugas, kaip žmogus. Ne kaip mylimas žmogus – vargu ar kas mane bemylės.
O gal ir mylės – argi maža nesąmonių šiam pasauly? Bet ne tai svarbiausia.
Aš visą laiką šitai žinojau, o dabar jaučiu. Protu ir širdimi jaučiu.

1965 m. sausio 26 d.

Valgykloje eilutėje prieš mane stovėjo trys merginos ir kalbėjo apie eilėraščius, apie skaitovus, apie kareiviškus laiškus. Į mane atsigręžusi buvo pati mažiausioji, juodai apsivilkusi. Pablyškusi, nei šviesūs, nei juodi plaukai lygut lygutėliai, tokie vešlūs ir natūraliai užšukuoti ant skruosto. Mažos, vaikiškai prasiveriančios lūpos. Bet pasižiūrėjau į ją, kai ji įdėmiai klausėsi draugių, ir nustebau – tokios rimtos, protingos rudos akys po nedažytom blakstienom ir pilkais antakiais. Studentų būryje nepastebėsi jos menkos figūrėlės, neįmantraus apdaro, neišskirsi jos negarsaus, neskambaus balso. Ir jos pačios nematysi, kol kartą nepasižiūrėsi į tas rudas melsvais baltymais švytinčias akis. O kai pamatysi – iškart sustosi.
O, kad mes visuomet žmoguje iškart pamatytume, kas svarbiausia. Kas tai bebūtų — geros akys ar paguodžiančios rankos, po abejingumo kauke besislepiantis didelis protas, už lengvų juokelių – dosni, nepaprasta širdis.
O būna, kad kelerius metus vaikštai pro žmogų, kalbi su juo – ir nematai jo. Nematai to svarbiausio, ir vieną dieną jo supratimas pritrenkia tave, kaip rudų su melsvais baltymais nežymios mergytės akių žybtelėjimas.

1965 m. kovo 5 d.

Sninga ir sninga drėgnu, dulsvu sniegu virš juodo, paniurusio Lėvens. Stačios pusnys ties upės vaga – lyg žvaigždėtas krantas.
O pavasarį tas Lėvuo sušvytės giedriausia žydruma, sutviskės sidabru prieš saulėlydį, dvelks šiluma ir ramuma vėsiom vasaros naktim.
„Tau dar viską reikės patirti –
Nuo žvaigždžių
ligi žemės juodos…”

1965 m. kovo 6 d.

Štai imčiau dabar ir neičiau į tą mūsų pobūvį. Pasiimčiau Paustovskio knygas apie klajones, poetus ir pietų saulę. Kam man degtinė ir neblaivi galva?
Paustovskis moka tai, ko turbūt nemoka nė vienas rašytojas pasaulyje, – vienu dviem sakiniais nupiešti vaizdą, kuris tau iškart krinta į širdį, nes jį staiga pamatai savo akim ir pradedi ilgėtis jo, ir jis, tas vaizdas, staiga pabudina giliai užslėptą, tegu paprastą, bet ryškią, ne visai realią ir tuo labiau viliojančią svajonę. Štai, pavyzdžiui, pamatyti, kaip skyla ant grindinio krisdami saulėtą rugsėjį Kijevo kaštonai, pajusti geltonas Kolchidos liūtis, ilgėtis tuščių, į saulėlydį bėgančiu vieškelių…
Kažką neramaus ir gero pažadina man Paustovskis. Visada.